Spalio trečioji
 
 Vėl skaitau, kas jau parašyta. Ir nors parašyta neseniai, tačiau vėl norisi braukti, mesti į ugnį, paliekant tuštumą. Jau ne kartą taip būtą, visai nepagalvojant, kad gal tai, kas yra užrašuose, vis dėlto geriau, negu jų vietoje  atsivėrusi tuštuma. Ankstesnis laikas apsiejęs be tokios minties. Dabar gi smegenyse lyg kas krustelėtų, lyg juose įsižiebusi raudona  šviesoforo šviesa: stovėk! braukti draudžiama!
   — Ar privalėčiau po savo šiukšlyną knaisiotis?
   — Kai tiek erdvės ir šiukšlynui vietos yra. Gal kada  atskridęs paukštis vieną kitą grudelį sules. Kelionėje esančiam rūmai nereikalingi.
  — Tu čia taip, Mano dzievuliau.?
  Dzievulis neatsiliepė. Turbūt jo čia nebuvo. Vis dažniau pasitaiko, kai pats  pradėdu dialogus su savimi. Šį kartą irgi taip. Nepakako aplaižyti tylumoje vieną kitą atsiradusią mintį mintelę. Burna pasiilgo žodžio, norėjo garsais  jį iškalbėti ir tai man buvo labai pravartu. Žodžio garsuose pradėjau išmokti muzikos. Ttodėl kiekvienas pasakytas žodis darėsi reikalingu. Neliko beprasmių sakinių, beprasmių žodžių, kuriais galima būtų aušinti burną. Matyt, tokios pajautos atsiradimas, prasmingai pakoregavo ir  mano elgsena su ankstesniais raštais.
   — Tebūnie jie,— tariau pats sau. — Iš tikrųjų, nei valgyti, nei gerti neprašo. O kad nemenka jų dalis priskirtina šiukšlynei, tai vėlgi greitai atsitiko taip, kad  išeidavau į juos pasidairyti, kaip atrodęs būtame laike.
 
   O! Būtas laikas!
   Kiek daug šauktukų galėčiau nepavargdamas  po šiais žodžiais rašyti, kartu su jais šaukdamas: O! Būtas laikas! Tačiau taip atsitinka tuomet, kai istorikams tas būtas laikas dar visai nerūpi. Po jį visi vaikščiojame savo atmintimi. Žinoma, aš irgi. Tačiau štai jo atkarpėlė, kuri mane išmetė  iš būto laiko į būsimą. Ilgokai nebuvo kad ir menkos žinios, kada būtent taip atsitikę? Kodėl taip? Negi įmanoma sukaupti tiek daug energijos savyje, kad taip galėjau padaryti savo jėgomis?  
  Kai tokios atminties nėra, kai Mano dzievulis, kaip lazda slysta iš rankų, vengdamas intymesnio pašnekesio, juolab, kai pajaučiau, kad atmintis labiau nubunda, „išsipagirioja“ ir galiu daugiau pasikliauti savimi, nusprendžiau pats susitvarkyti rūpimą reikalą, nekvaršindamas kitiems galvų. Ir tai padeda išlikę raštai, kurių gerokai didesnė dalis priskiriama prie šiukšlynės.
  Labai akivaizdu, kad dar 2014 metų spalio pradžioje gyvenu kaip įprasta žemės žmogui. Spalio  trečią  rašiau eilėraštį. Tačiau nemenkiau akivaizdu, kad jau buvo užsimota išnykti. Eilėraštis pavadintas būtent: „Jeigu sugrįšim“ Neatsimenu, kad kurį nors iš ankstesnių  eilėraščių būčiau pradėjęs rašyti daugtaškiu, o šis  atrodęs  būtent taip. Suprantu, kad daugtaškiai pačiam skaitytojui susivokti. O eilėraščio pradžias atrodžiusi taip:
  
Jeigu sugrįšim
 
...  ir mintį skauda, 
Ir ten sukraujuoju, 
Ir ten nenurimsta, sukilus vergovė. 
Atrodė, mokėjau išeiti į žmones, 
Girdėti, kaip barė ar mokė, 
Kaip siuntė pas dievą ar velnią. 
Dabar gi ir tai jau įgriso;
 
   Kai ką suprantu, kai ko dar vis — ne, o atsiminti – anė  kaip. Tačiau iš tolesnio teksto aišku, kad dėl kitokios savos būties abejonių nebuvę. Ją lyg žinau, o svarbiausia, jog ją suprantu tokią, iš  kurios yra galimybė sugrįžti ir vėl būti, kaip, sakyki, lig tol: žiemą — Vilniau Naujininkuose, o atkutus pavasariui — Vilniaus Balsiuose. Galima  beje, persimesti į gyvenimą Šklėriuose. Niekuomet jų nebuvau atsižadėję, o svajonėse juos vadinau miestu. Tačiau šį kartą svarbu pastebėti, kad sugrįžimas yra  įmanomas, o vieta, į  kurią nusitaikyta išeiti — nutylėta. Tik aišku, kad ji anaiptol ne dvasingiems eilėraščiams rašyti, ne būties vieta eteryje įsikūrusiose literatūrinėse  svetainėse.

Pasaulis užslydo ant mano dantų — 
Sukruvintą Kristų, nukėlęs nuo kryžiaus, 
Statau jį ant kojų 
Ir ant peties automatą dedu. 

Bažnyčios te laukia. 
Bet jeigu sugrįšim — 
Prašau nemanyti, 
Kad savo krauju kruvini.
2014 -10 - 03 
 
  Sakyčiau, toks dokumentas gan įtaigus ir liudija, kad į kelionę susiruošęs ne vienas. Iš akių  nedingsta  eilėraščio pavadinimas: „Jeigu  sugrįšime“
   Na, o kaip atrodanti spalio 4 diena?
   Ji bent kaip liudytoja, kad jos sulaukiau irgi dar būdamas Vilniaus Balsiuose.