O Dieve, ar girdi?
 
    Surasti naujos  būties pradžią ir parodyti į ją kaip spalio ketvirtosios pabaigą, nebuvo lengva, o juo labiau nebuvo drąsu. Pajutęs, kad negaliu pasikliauti atmintimi, kad ji  išpustoma, apytuštė, didesnio išgąsčio neatsirado. Gyvenime anksčiau tekę patirti atminties praradimo būsenas, tačiau artėjant prie jubiliejinių 75, toks reiškinys suaktyvėjo. Sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Tokia  išmintimi niekuomet netikėjau ir nemanau, kad galėčiau patikėti, o išginti senatvės ligos apraiškas iš kasdienybės, irgi nesitikiu. Supraski, įpratau ir „kariamas“ gyventi. Tačiau kai Cieksas Žalbungis rodo į „bemintį“ protą, sakau  jam, kad, mielas daktarai, tokios materijos nesuvokiu. Mano galva, protas arba yra, nepaisant daugiau ar mažiau jo, arba nėra. Tačiau, žinoma, gali atsitikti, kad „bemintis“ protas priimamas kaip jo,  –  būto, bet išnykusio –  atsiminimai. Tačiau tai mielas, puikus dalykas, vienas iš  man mėgstamų  užsiėmimų,
  Taip, būna tokių  kilstelėjimų dvasioje, kai tokie  atsiminimai išpuošia ją, padabina kaip didieji atlaidai bažnyčias. Gražu  tuomet žmoguje, skamba. Gieda angelų chorai. Betgi būna ir kitaip – kai neišgirsti nė vienos bažnyčios, į kurią galėtum ateiti, kad  nors  kiek pajaustum, kad tavyje ne taip  kaip tuščiame  puode.
   Panašią tuštumą jaučiu norėdamas atsiminti, kaip atrodžiau savijautoje, išėjęs iš spalio 4 d. ir Vilniaus Balsiuose palikęs Bobų vasarą. Nežinau, neprisimenu. Kelionė į naują būtį – be atminties. Vis labiau knieti sužinoti,  kas vyko tuomet, ko neprisimenu. Ir – kodėl neprisimenu?  Įdomu, beje, ir tai, kodėl tokio poreikio –žinoti! – nebūta anksčiau, taigi iškart po kelionės, o tik  praėjus gabalui  laiko. Ir ar savo būtį užmirštame laike reikėtų vertinti (ar sieti) kaip beprotystės apraišką. Kaip laiką, kuriame nesugebama mąstyti ir protas nesugeba sukerpti net menkesnės minties, todėl, vadinasi, nusipelno parodyti  į jį kaip „bemintį“ Ir bendrai: gyvenama neblogai, nes, et, kaip yra, tegu taip ir būna – ne mano kiaulės, ne  mano  pupos.
    Pradinis impulsas suklusti ir  pasidomėti, kaip atrodžiau laike po spalio ketvirtosios, atsirado netikėtai ir, sakyčiau, savaime. Va, dar vienas mano eilėraštis. Tingu skaityti save. Tačiau šį kartą vis dėlto skaitau ir ūmai regiu, kad po  eilėraščio tekstu pažymėta jo gimtadienio data: 2014-10 -07. Tai daro nemenką įspūdį, nes suprantu, kad šis laikas manyje lyg neegzistuoja, jis užmirštas. Tačiau tai laikas arba kelionės į naują mano būtį arba ką tik joje atsiradus
   Skaičiau jį kelis kartus. Greitai jau skaityti nereikėjo, nes įsiminiau, tačiau dar vis neretai jį pakilnoju, kokį suradęs. Atrodo, gera suvokti,  kad čia būnant jau pirmomis  dienomis  suspėta ir prišiukšlinti. Kita vertus, tai liudijimas, jog ne todėl neatsimenu  savęs, kad beprotis, nes pagal  eilėraščio turinį taip neatrodo. Jis man talkina pasiaiškinti, kodėl aš čia? Kam čia? O nuginčyti jame pasakytas mintis man nepavyksta.
 
Senatvei irgi neužkimšt ausų — 
tai ten, tai šen, 
tačiau seniai girdžiu: 
va šitokius, kaip aš, 
padavus lazdą į rankas, 
į Amžinąjį Atilsį ištremti. 
Ir ne todėl, kad ankštas. Ne. 
Saulės užtenka, kur bebūtum, 
Bet žemės duonos  —  ne perdaug 
Nors  be dantų, 
Tačiau pavalgyti juk reikia. 
  
  Pradžioje skaitant tekstą net pamaniau, kad gal jis parašytas, kai aš dar šalia Balsių ežero. Tačiau – ne, šio kūrinio tekstas atsiradęs erdvės ir laiko  struktūroje, kuomet ir žemės po kojomis nėra. O pavadinimas „2017. Kalendorius saujoje“?  Jis verčia save ieškoti ateityje. Žinoma, lengviau manyti, kad kandidatų į Antono Čechovo „Palatą nr. 6 “ visur nesunku surasti, bet... skaitykim dar kartą, dar kitą. Bent aš negebu savęs papeikti proto stoka. Dėl skurdokos poezijos  tekste – o taip,  dėl jos ir pats sau priekaištauju, tačiau net ir tokie priekaištai rodo, kad... kad te palata nr. 6  dar palūkuriuoja. Man gi svarbu suvokti, kaip atsitinka taip, kad būdamas mąstančiu, jaučiančių minties skonį, dėliodamas žodžius į suprantamą kalbą, po trumpo laiko jau negali  atsiminti, kad toks parašas yra, kad juo pasirašyta laisva  valia ir  netgi norint, kad  tai būtų žinoma  ir kitiems. „Rašyk“ svetainės publiką eilėraštį „2017. Kalendorius saujoje“  skaitė tą pačią dieną, ką irgi liudija skaitytojų parašai.
    – Taip, taip, tą pačią dieną skaičiau, – paliudija Mintautė ir reiškia  lyg užuojautą, it liūdną nusistebėjimą:– Giliai susimąstyti privertęs kūrinys. Liūdnas tas susimąstymas gavosi. Bet įdomiai į 2017 metus peršokote. Nieko, nieko, teks dar nemažai parašyti...
 
Atrodo, Dieve, Dieve, kur gi tu? 
Ar bent galėtum atsiminti 
kiek kartų už mane senesnis? 
Nejau žmogaus senatvė — be skatiko? 
Nejau mažiau negu tuščia vieta? 
Ir vis dėlto, paklusęs nuojautai teisingai, 
skubu išeiti į aukštesnį laiką, 
kad kuo rečiau 
žmonių pasauliui spiginčiau akis. 

O Dieve, ar girdi? 
Štai mirktelėsiu kartą, kitą,
ir kad manęs — 
kaip jau ne kartą tyliai paprašyta — 
nebūtų čia. 
Kur nori dėk, 
kad ir užantyje, 
kaip akmenį laikyk.