Spalio ketvirtoji – naujo buvimo pradžia
 
   Koks negreitas raštas, net  sarmata. Tačiau gėdos raudonis greitai  palieka veidą, išnyksta. Kraujospūdis atslūgsta. Pradedi pasidžiaugti, kad  pavyko apčiuopti savo būtyje tai, ką, regis, galima pavadinti dar viena pradžia. Ne bėda, kad negrynai per savo atmintį, kad neretai tenka pasikliauti kitų užrašais, tačiau iš savosios atminties irgi dar bandau rašyti, vis geriau suprasdamas kad tai įdomus reiškinys, taigi atmintis. Nusitaikęs parodyti į ją  kaip pulsuojančią žvaigždę. Specialiai rodau į galingą reiškinį, kartu ir sau  primindamas, kad  pulsuojančios žvaigždės šitaip liudija  priartėjusią mirtį. Kaip nesistenk, o nepabėgti nuo supratimo: mažyčiai esame ir vis dėlto savo egzistencijos kai kuriais pasireiškimas panašūs į žvaigždes. Net ir  milžines.
   Negalėčiau pasakyti, kada atsiradęs tokios pradžios pajutimas, bet kilsteliu užrašus ir pasiaiškinu, kad tai akivaizdžiau atsitiko priartėjant prie  sukaktuvinių 75. Atsirado net atrankinis pluoštelis tematinių užrašų „Pakeliui į 75“. Iš ten pakeliu ir savo „Užtvertą šviesą“, kurią perskaičiusi Ramunė Vakarė iš  2012 metų birželio 27 dienos ryto, parašė: Autoriaus  mėgiama tema. Kitą rytą  Eglutė 7 irgi: Keliaujančio pamąstymai.  Bet... Naktis nebūna nesibaigianti. Šviesa visada nugali
 Turbūt atsimename, kad birželio mėnesį, tuoj po Joninių, tiek tos ir nakties tėra – per kiškio uodegą, bet va, eilėraštis į tokią  jos esmę nereaguoja.
 
Beakėje naktyj
Tamsa užtvėrė šviesą
Ir vėl girdžiu –
Jau trečią syk Kažkas atėjo.
 
Aš:
Sakyki, kas esi?
Man draugas tu ar priešas?
Jaučiu, kad esame čia dviese
Ir suprantu –
Abu be ginklų.
Kalbėk, prašau,
O jeigu – ne,
Atėjusiu keliu sugrįžk atgal.
 
Jis:
Tik nevaidink.
Nesi toks piktas.
O mano ginklas iš tiesų – naktis tamsi. 
Išvestum ją iš čia,
Aš irgi būčiau pamatytas,
Na, o kol kas
Aš tau esu Kažkas.
Tebūna šitas vardas už visus,
Kuriuos į atmintį  skausmingai šauksi,
Tačiau, kaip suprantu,
Ne tie kiti, o tu turėtumei išlikt svarbiausiu
Herojumi šios savyje tamsos.
 
Ir aikteliu:
O Jėzau, gal ir tavo kryžius
Toks pat, kaip mano šis,
Nes argi neprikaltas?
Trečia naktis ir nieko naujo.
 
Jis:
Nelauk, šviesos nebus,
Kol savyje ne Jėzumi,
O savimi
Tamsos nesunaikinsi.
 
Beakėje naktyj
Tamsa užtvėrė šviesą...
 
   Bet kelią rodyti Jėzus gali? – padūmojo Tom Kompotas, vienas iš Rašyk žvaigždyno tyrėjų. O aš pats, stengdamasis atsiminti, galvoju, kad vis dėlto reikalinga  tą nežinią, tą Kažką parašyti didžiąja raide. Žmogaus esatyje yra  daug ko neapčiuopiamo. Ten ir kelionių užmačios, panašios į tą, kurią man lemtis padovanojo praėjusių metų Bobų vasaros pradžioje. Taip, jau suvokiu, kad tai atsitiko būtent 2014 metų spalio ketvirtosios pabaigoje, leidus tą dieną po kojomis dar palaikyti Vilnijos žemės gabaliuką, papuoštą sodu, o akis  paganyti po įsišvietusią Bobų vasaros pradžią.
   Bobų vasara!
   Nevienodai žmonės priima ir rodo  į ją. Net Vilnijos krašte. Vieniems  ji prasideda ir baigiasi rugsėjyje, kitiems  prasideda  rugsėjyje ir baigias spalyje,  Tačiau  man ji, nepaisant  kokia bebūtų, šilta ar šalta, lietinga ar sausa, visuomet prasideda  pagal vaikystėje pasakytus motinos žodžius:
   – Va ir Šv. Pranciškus atkeliavo su Bobų vasara.
   Man tai labai subjektyvu dar ir todėl, kad kalendoriaus lapelyje  kartu su Šv. Prancuškumi matau ir savo vardą. Būdavo, kad šaukiamas juo buvau. Ir šit, kai atrodė, jog nieko ypatingesnio mano gyvenime jau negali būti, ogi, žiū, atsitinka stebuklas: ši diena man tampa naujos egzistencijos, naujo buvimo pradžia su neįprasta  buveine tarp  žemės ir dangaus, tarp Edeno sodo ir sodo Vilniuje šaliai Balsių (Kryžiokų)  ežero.