Eureka, radau
 
   Juozas Staputis, pakėlęs akis į dangų, atsargiai tardamas žodžius, parašė: Žmogus tarp dangaus ir žemės.
   Nemokėjo tą naktį užmigti ir Tom Kompotas. Jis irgi žiūrėjo į dangų nepaisydamas, kad vidurnaktis ir kad jam taip dairytis gerokai trukdo medis. Tačiau ir jis paliko užrašą:
   Žiūri Dievulis iš medžio į žemę ir rūpi jam, kaip gi čia sutelpa tiek daug pragaro ir taip mažai rojaus.
  Vargu ar šie mieli dvasiai žmonės bent nujaučia, kaip labai man reikalingi jų užrašai. Būtent, suradus juos, dingo nežinia, nežinojimas. Ir aš, kaip Archimedas, pajutau atradimo žavesį: galėjau kilti iš vonios, net nepastebėdamas savo nuogumo, ir bėgti per žmones skanduodamas: eureka! Radau! Tie užrašai man kaip nemenkas žemės gabalas, į kurį įsispyręs rodau į nedidelę praeito laiko atkartą, į jo lašelį, kuriame skaidriai išsišviečia data, išlydėjusį mus į kitokią būtį ir kurios šviesa pažibėtas parašytas eilėraščio laikas. Man  smagu, kad tai atsitiko būtent  tada, kai atsitiko, kai nemenka dalis Grigaliaus kalendorių (Vilniuje taip pat) spigino akis informacija:
Spalis 2014
Saulė teka 06:24, leidžiasi 17:51, d. ilgumas 11.27
 
4
ŠEŠTADIENIS
 
   Būtent šią dieną, dar netgi nesulaukus labai vėlyvo vakaro ir nekeliant akių į dangų, galima buvo perskaityti mano eilėraštį, atrodantį taip:
 
Lenkiuosi
 
Šv. Pranciškau, 
iš žodžio tau šiandien lenkiuosi, 
iš kalendoriaus lenkiuosi 
su Vasaros Bobų šalna. 

Linai suverpti,. 
margos drobės išaustos, 
o šaukštai drožti 
muziejuose dulksta, 
dažniausiai nematę burnos. 
Viskas, kas buvo, 
labai panašu į mane – 
praeitis praeitį glaudžia.. 

Su šventaisiais iš medžio kalbuosi. 
Sako, dievdirbių jau nelieka. 
O jeigu anksčiau? 
Galėjęs ir aš jau į drožinį virsti. 

Vaikšto po rudenį 
Vasara Bobų basa, 
visi paukščiai į sielą sukrito tylėti. 
Ką sakyti tau, Šv. Pranciškau, 
kai altoriais dievų jau nemoku tikėti? 

Dievdirbėlių dzievuliai iš medžio man gieda, 
o aš jiems – į medį, į medį, 
į dangų ant žemės. 
į pragarą – irgi ant jos.
2014-10-04 20:16
 
   Po aštuntos valandos vakaro žiūrėjo į dangų Juozas Staputis. Kankinosi nemiga Tom Kompotas. Didvyriškai kentė Kaip Lietus, tą dieną neišleisdamas į eterį net atodūsio apie meilę. Tačiau dar svarbiau: TĄ DIENĄ neišgirstas nė vienas žodis iš ką tik jo baigtos kurti melodramos Nors buvo šeštadienis, o Kaip Lietus elgėsi kaip Dievas septintoje dienoje – netrukdė jai būti šventai:
 Taip tat buvo padaryta dangus ir žemė, ir visas jų gražinimas. Ir Dievas septintą dieną pabaigė savo darbą, kurį buvo padaręs; ir ilsėjosi septintą dieną po viso savo darbo, kurį buvo atlikęs. Ir jis palaimino septintąją dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas  buvo atlikęs.
 
   Aš čia gal dažniau rodau į Kaip Lietų, kaip poetą, kaip į patvaresnę tiesą. Kol kas neblanksta žinia, kad  vos tik nusilinkus laikrodžio rodyklei nuo spalio 4 d., visa savo išmintimi po begalinį eterį girdėjosi jo:
 
Statai pilis –
Gyventi gera –
Jiems meilės sodus sodini...
 
Bet tamsios jėgos skelbia karą,
Kad rūmai taptų purvini,
Kad nyktų sodai,
Vystų gėlės –
Kad žūtų viskas, kas gražu...