Ačiū Dievui, žadėtas škvalas bei kruša aplenkė mano sodelį, nors po pietų gerokai pasiūbavo vaismedžius ir vynmedžius. Jei sinoptikai neklysta, ir naktį didelės "iškados" vėtros nepridarys, be reikalo išsigandęs automobilį iš palangės "paslėpiau" garaže. O gero, smagaus lietaus naktį labai laukiu, nes trumpalaikiai lietučiai nesugeba palaistyti sodelio ir daržų "iki soties"...

Neseniai Švenčionyse Nalšios kraštotyros muziejuje paminėtas Sąjūdžio 20 - metis tartum aidu atsikartojo Liepos 4 dieną vykusiame Valdo Striužo foto albumo "Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai" renginyje, nes įvyko ne tik šio albumo pristatymas, bet ir Sajūdžio veikos Švenčionyse ir visame krašte savotiškas aptarimas. Daug skaidrių padariau atminimui (ir muziejui padovanosiu). Tačiau manęs laukė ir malonus netikėtumas, kai renginio baigiamoje dalyje buvau pakviestas į "sceną" ir iš visama krašte ir už jo ribų žinomo menininko - tautodailininko Juozapo Jakšto ( buvusio Švenčionių rajono Sąjūdžio pirmininko) lūpų išgirdau žodžius "mielam poetui ir t.t.), ir netrūkus iš jo rankų gavau spalvingą grikių žiedeliais apvainikuotą krepšelį, tokį sunkų, kad iš netikėtumo vos neišslydo iš rankos...Tik sugrįžęs namo, pamerkęs į vazelę renginio vedėjos įteiktą rožę, išdrįsau pažiūrėti, ką gi man, buvusiam Sąjūdžio fotometraštininkui, įteikė šviesios ir kilnios dvasios Juozapas Jakštas. Pasirodo, kad krepšelyje buvo šviežias šiųmetis grikių ir laukų gėlelių medus su kvapnaus vaško trupinėliais pusantro litro stiklainio viršuje. Mintyse nuoširdžiai dar kartą padėkojau Juozapui, palinkėdamas sveikatos ir neišsenkamos energijos Švenčionių krašto atgimimo šaukliui, lietuvybės deglą nešusiam sūtemose, puikiam kryždirbiui (dievdirbiui), skulptoriui, koplytstulpių, net koplyčių statytojui...

Ko taip greit prabėgai Birželi, užleisdamas vietą mėnesių estafetės trasoje Liepai? Graži, dosni vaisiais Liepužė, tik ir ji ilgai neužsibus, nes jau Rugpjūtis aunasi sportbačius vasaros kroso varžyboms...

Regis taip neseniai virtualioje erdvėje susipažinai su nuoširdžiu, jautriu, tavo dvasiai artimu žmogumi, o atrodo, kad jis seniai tau gerai pažįstamas, artimas ir savas, kaip giminaitis, su kuriuo kartu išaugai vaikystės drabužius ir drauge įžengei į tikrą, ne knyginį gyvenimą, kupiną sunkumų, pavojų, melo, apgaulės, retkarčiais, aišku, ir didesnių ar mažesnių džiaugsmų džiaugsmelių, laimės, net palaimos akimirkų. Ir kai jis tau praneša, jog dėl ligų prigeso, kad bando ištrūkti iš ligų gniaužtų, regis pats pajunti tą skausmą, tą dieną naktį dvasioje tvyrantį nerimą, neleidžiantį trykšti optimizmu, nevaržomai liepsnoti ir skleisti šilumą artimiesiems, draugams ir bičiuliams, slopinti kitų pesimizmą.
Tačiau niekuo realiai negali savo dvasios bičiuliui padėti, o tik banaliai pasakyti: laikykimės. O gal ir toks žodelis turi kokių nors magiškų jėgų, gal ir jis gali bent kiek padėti ligų kamuojamam tavo bičiuliui? Nors abejodamas, bet vis kartoji: laikykis, brolau, lakykis sese, laikykimės mieli internetinės erdvės kolegos ir kolegės, draugai ir draugės, bičiuliai ir bičiulės. Gyvenimas per trumpas, kad galėtume ilgai pyktis, užgaulioti vienas kitą, geriau jau dažniau kartokime nors ir banalius, bet šiokį tokį optimizmą skatinančius žodžius: žydėkime, nevyskime, laikykimės, nepasiduokime nevilčiai...

Vakar iš anksto susiruošiau kelionei į Vilnių. O rytą pavėlavau į autobusą, nes nežinojau, kad jo išvykimo grafikas kiek pakeistas. Išėjau į kelią "balsuoti". Ir staiga sutikau Firido spaustuvės savininką Janą Komaišką. Jis nuramino: nesijaudink, būsi sutartoje vietoje dar anksčiau, nes po pusvalandžio iš spaustuvės su gatava produkciją į Vilnių važiuos "mikriukas"... Paskambino jo vairuotojui ir pasakė: netrukus pas tave ateis mano geras draugas, būtinai nuvešk jį kur paprašys.
Kelionė į Vilnių su maloniu vairuotoju buvo smagi, nuvykau valandą ankščiau, visus reikalus sutvarkiau sėkmingai. O namo parvežė netikėtai sugalvojęs aplankyti sūnus. Tai dar kartą įrodė, kad senas posakis, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, teisingas. Maloniausia, kad gerų ir atjaučiančių žmonių yra daug, tik ne visada mus gyvenimo situacijos su jais suveda reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.

Gera būti jaunam.
Gaila tiktai - neilgai.
Nebloga būt ir senam,
Jei pats šaukštą laikai,
Kai dar gali atsiminti
Adresą savo be vargo,
Suregst šiokią tokią mintį
Ir jaust petį Angelo sargo...

Malonu buvo dalyvauti Sąjūdžio 20 metų jubiliejaus minėjime Švenčionių kraštotyros muziejuje, išgirsti aktyviausių rajono Sąjūdžio vadovų ir narių prisiminimus, mintis apie dabartį, na ir, aišku, melodiją mano eilėraščio LIETUVĄ ANT DELNO PASIDĖSIU žodžiais bei padėką man už to laikmečio "metraštininkavimą". Už tai po gėlių prie koplytstulpio padėjimo mielam garsiam tautodailininkui Juozui Jakštui, buvusiam rajono Sąjūdžio pirmininkui, atsisveikindamas su didele pagarba ir dėkingumu paspaudžiau dešinę.

Mielas tėti, šiandien mano sūnus, Tavo anūkas, su kuriuo buvai tik du kartus susitikęs, mane pasveikino su Tėvo diena. Malonu buvo išklausyti jo gražių palinkėjimų tiradėlę man mobiliuoju telefonu iš Ščiūrio vienkiemio, kur dar ošia Tavo sodinti beržai ir žydi suplanuoto darželio gėlės. O kokiu būdu aš galiu Tau pasiųsti linkėjimus TENAI? Nebent tik mintimis, jei Dangaus žemiškų minčių priėmėjų stotis jas priims ir kokiu nors būdu retransliuos tiesiai Tavajai sielai... O pasakyti norėčiau, kad labai ilgiuosi Tavęs, taip anksti iškeliavusio Anapus, dažnai Tave prisimenu, net internetinės lit. svetainės nuotraukų skyrelyje esu įdėjęs nuotraukėlę su Tavimi, mano dar gyva motule, ir taip pat, kaip ir Tu, jau seniai iškeliavusia krikštamote. Gal nustebsi, bet krikštatėvis dar gyvas, jau įžengęs į 101 -uosius metus. Šių metų kovo mėnesį Kauno karininkų Ramovėje įvyko jo garbingo jubiliejaus iškilmės. Beje, Tavo nuotrauka, pavadinta "Kauno šaulys" yra šaulių sąjungos internetinėje svetainėje. Nežinau ar kas patikslino šios nuotraukos pavadinimą, bet aš parašiau Tavo pavardę ir vardą, didžiuodamasis Tavo gražia kariškio išvaizda.
Žemėje mirusiems linkima ramybės, o aš Tau linkiu, jei tik yra bent menka galimybė dabartinėje Tavo buveinėje, aktyvios veiklos Lietuvos, visų mūsų tautiečių labui. Neseniai buvome užpirkę Šv. Mišias Tavo atminimui. Ar patyrei bent kokį palengvėjimą po jų? Žinau, kad neatsakysi. Todėl dar kartą sakau: mylėjau Tave ir tebemyliu. Neužmiršiu, kol būsių gyvas ir sąmoningas.

Ačiū Dievui, motulė jau namuose. Malonu buvo pakalbėti telefonu ir pajusti jos žvalesnę nuotaiką.

Malonu, kai saulė šviečia, o ypač, kai sveikata nešlubuoja...