Vakar grįžau iš Vilniaus neblogai nusiteikęs...Ir šiandien jaučiuosi gerai. Ko daugiau žmogui reikia!?

Vietoj Pagulbio "atlaidų",
Darbo sodelyje randu.
O mintyse ir aš tenai,
Kur varžos žmonės ir menai...

Ačiū, Dievui, praėjusią naktį šalnos aplenkė sodelį: nenukentėjo nei gausiai žydintys vaismedžiai, nei vynmedžiai, nei gėlelės. Tik vėjelis kiek paišdykavo, nutempdamas agropleveles nuo kai kurių braškių lysvių. Šiąnakt nepavyks, broleli, akmenimis apdangalus prispaudėm, todėl keliauk sau, išdykeli, kitur savo energiją išlieti. Gal ir šalnelės į sodo kalnelį patingės kopti, apsiribos žemumų pievelėmis ir dirvonėliais, nepaliesdamos senelių ir senučių daržų ir darželių. Tačiau tik ryt apie tai sužinosime...

Mielas dieduk, garsiausias savo apylinkės, o gal ir valsčiaus, sodininke, sakyk, ar danguje taip pat jau atėjo pavasaris ir pražydo sodai, kaip mūsų Lietuvėlėje, kur vis dar siautėja tarpusavio vaidai ir nesutarimai net pačiu gražiausiu - sodų žydėjimų metu? Taip, taip, supratau iš Tavo keistos šypsenėlės, pasivaidenusios man prieš pavargusias nuo kompiuterio akis, kad negali man atskleisti anapusinio gyvenimo paslapčių. Ne todėl, kad ten egzistuotų griežta cenzūra, o paprasčiausiai todėl, kad neturi jokio telefono, nei stacionaraus, nei mobiliojo, o juo labjau interneto.
Būk drūtas, koks buvai žemėje, perduok linkėjimus mielai bobutei, pokario metais atstojusiai man motulę, Tavo vyriausiąją dukterį, kuri vienintelė iš penkių vaikų dar gyva ir artėja prie savo tėčio, gerokai Tave pragyvenusio, amžiaus pabaigos metų...

Puikus dalykas tas internetas. Per trumpą laiką su tavimi gali susisiekti Kaune, Vilniuje gyvenantys artimiausieji žmonės, dvasios bičiuliai ne tik iš Jonavos, Tauragės, Kretingos, Alantos ir kitų gimtojo krašto vietovių, bet ir gyvenantys už Atlanto, Aglijoje, Airijoje ir kituose kraštuose. Ar ne todėl taip sumažėjo "popierinių laiškų", gal šiltesnių, net su specifiniais kvapais, individualia rašysena, su išdžiovinta našlaitėle ar kita gėlele voke tarp laiškelio skiautelės... Puikūs ir internetiniai laiškai, nes prie jų galima"prikabinti" ištisus pluoštus ranka neapčiuopiamų įvairaus dydžio ir spalvų skaidrių, net muzikinių kompaktų... O kokios galimybės atsivers tolimesnėje ateityje negali žinoti, nes žmogaus amžius per trumpas... Seniai Anapilin iškeliavę artimieji, jei galėtų nors akimirkai sugrįžti, nustebtų ir dabartniais atradimais, ypač iš vyžotos praeities ar balanų "gadynės"... Visiems savas laikas, savi džiaugsmai ir savo laikmečio sunkumai bei vargai vargeliai.

Nesuprantu, kodėl ištrinami ne tik išeinančio iš svetainės žmogaus kūriniai, bet ir jo vertinimai po pasilikusių autorių darbeliais. Rimto autoriaus, kurį gerbei ir kurio nuomonę vertinai ir branginai.

Niekad nemaniau, kad sunaikinti kai kurių žmonių nuoširdžius laiškelius, pamintijimus, net jiems paprašius, bus taip skaudu ir nemalonu.

Iš nuotraukų ir informacijos supratau, kad 2007 metų žaliažoliečių almanacho pristatymo renginys buvo neįprastas ir įdomus. Ir jame buvo man mielų, tik virtualiai pažįstamų autorių, (žinoma, jau ir nekartą regėtų), todėl dabar apgailestauju, kad sirguliuodamas nedrįsau nuvykti į šį kolegų susibėgimą. Man atsiųstoje žinutėje mielas jaunimo atstovas Gungnir, su kuriuo pernai teko smagiai pabendrauti Pagulbyje, be kita ko, parašė: "Gal dar pavyks mums kur nors susitikti"... Tikiuosi, kad dar susitiksiu ne tik su juo, bet ir su kitais "žalią žolę" pamėgusiais dvasios bičiuliais.

Nutukusi mūza, kaip nupenėta antis - neskraido.

Kasmet pavasaris sugrįžta, tačiau ne visiems sodininkams lemta pamatyti, kaip jo sodelyje vaismedžiai žiedais pasipuošia. Prieš metus Anapiln iškeliavo vienas kaimynas, o vakar netikėtai savo sodelyje amžiams akis užmerkė kitas, su kuriuo kartu laidojom pirmąjį. Nors nebuvai mums labai artimas, tačiau linkime Tavo sielai ramybės amžinybės platybėse, o visai giminei - stiprybės gyvenimo kelyje...