Jaunystė nepraeina, ji įsikūnija į senatvę.

Tik jaunystėje vieneri metai mažai ką lemia, amžiaus pabaigoje - labai daug.

Puiku, kad Danguje tik vienas Teisėjas, ne taip kaip Žemėje, kur tave gali teisti kas tik netingi...

Sunku ir nesmagu atsakyti neigiamai žmogui, kuris paprašė paramos. Tačiau dar nesmagiau sutikus ir pasižadėjus padėti, neįvykdyti duoto žodžio, tegul ir dėl labai rimtų priežasčių ir ne nuo tavęs priklausančių aplinkybių. Svarstau ir nežinau, ką atsakyti ir kaip jam paaiškinti savo netikrumo jausmo priežastį...

Sausio 13 -osios kraupūs įvykiai juos išgyvenusiųjų atmintyje įstrigo visam laikui. Amžina garbė žuvusiems ir nukentėjusiems. Kas laukia mūsų tautos ateityje, tik Viešpats žino. Belieka tikėtis, kad Jis bus gailestingas ir niekam nebeteks išgyventi tokių skausmingų ir tragiškų dienų. Tačiau tokią malonę reikia užsitarnauti kilniais ir dorais darbais, o ne politinėmis rietenomis kartais net Dievo garbei pastatytose šventovėse, nekalbant jau apie kitas garbingas valstybės įstaigas...

Senokai nebuvau susitikęs su poetu Aleksu DABULSKIU. Tačiau visada, vos tik pamatau "Nemune" jo satyrinius kūrinius, visada su malonumu perskaitau, mintyse linkėdamas jam dar ilgai ilgai šmaikštauti, švelniai pasišaipant ne tik iš kitų, bet ir iš savęs, kaip jis neretai ir daro.

1.
Minties
reiškimas
žodžiu
kartais
išvargina
klaikiai,
bet juk savo noru žaidžiu,
tad nieko nekeikiu.

2.

Paleidžiu Mūzą - tegu lekia,
dėl jos man ramu:
jeigu kris kas į akį -
taps įkvėpimu...

Gyvenčiau be buto,
marinčiaus badu,
kad tik nebūtu
nuobodu.

Paliaupsinimas

Koks talentas Nedaug tokių.
Aukojas dėl poeto vardo:
pristigęs pagiriom smulkių,
net Mūzą tempia į lombardą...

Aleksas DABULSKIS (Iš kūrybos paslapčių, "Nemunas")

Ant baltojo smėlio

Ant baltojo smėlio žydės gintarai,
Nors rudenio žvaigždės ir krenta--
Po žvirgždėtu dangum ežerų ajerai
Nubrido į Amžiną Krantą --

Ir veriasi vartai Tėvynės pilų--
Senove Trakai vainikuoti--
Už sienų aukštų, samanotų tylių
Skalikai jau pradeda loti--

Risnoja žirgai, sunkūs dulkių stulpai
Virš vieškelio pilkojo kyla--
Ir dunda keliai, staugia girioj vilkai,
Mėnulis virpėdamas dyla--

Lietuvaičių jaunų, motulių senų
Gegulė pagarsino raudą--
Žemė kraują sugėrė brolių, sūnų--
Širdį gedulo motinom skauda...

Ant Aukuro Laisvės tiek brangiųjų vardų,
Tiek ašarų žibančių krenta--
Todėl, kai dainuoja ,,Birutę'', graudu,
Nors sieloje patiriu šventę--

Ant baltojo smėlio žydės gintarai,
Nors rudenio žvaigždės ir krenta...

GIEDREX26 eilėraštis Maironiška dvasia, skelbtas ŽALIAŽOLĖ svetainėje 2008 0103

Nesugebėjau įsikelti į mėgstamiausius, todėl priglaudžiau čia,
autorei mintyse nuoširdžiai dėkodamas

Dėkui tau, miela saulele, kad antrąją Naujųjų Metų dieną pagaliau praskleidei debesų užuolaidas ir nusišypsojai taip linksmai, kad man net pasirodė, jog diena ne keliomis minutėmis, o visu pusvalandžiu pailgėjo. Būk gera, sauluže, dažniau praskleidinėk tuos įgrįsusius debesis, nes trošku ir liūdna be tavo spindulių, kaip be mylimų moterų - motulės ir žmonos - mielų žvilgsnių, raminančių širdį ir pripildančių dvasią atgaiva.

Kaip puiku, kai jauti, kad svetainėje, nežiūrint, kad esi diedukas, turi nemažai mielų sielos bičiulių ne tik tarp vyresnių autorių, bet ir tarp jaunų ar pojaunių žmonių. Nors po dviejų liūdnokų dienų, sudrumsčiusių Šv. Kalėdų šventę, žmonos ir mano gimtadienius, kai pavargęs sugrįžęs namo randi tiek daug mielų sveikinimų, parašytų asmeniškai pažįstamų ir kol kas dar ne, bet nemažiau mielų žmonių, į širdį ir sielą šusteli tiek daug jaukios šilumos, kad nuovargis ir liūdesys ima trauktis, užleisdamas vietą džiaugsmui, jog ir senatvėje dar malonu jausti pilnakraujį gyvenimo pulsą...

Pirmos Kalėdos, sudrumstos mirties Angelo: a.a., teta Anele, motulės sese.