Dar dviejų rūšių šilauogės šią saulėtą spalio dieną užėmė savo vietą sodelyje. Saldžių sapnų pirmąją naktelę po rudeniška padange, mielosios žmonos ir mano bičiulės. Tikimės, kad sėkmingai sulaukusios pavasario pabusite iš letargo miego ir sulaposite, gal net žiedelius sukrausite:)

Spalio pirmosios lietus į langą barbena,
Nakties vėjai nematomus debesis gena.
Taip buvo prieš daugelį metų, nieko naujo.
Klysti, seni: tada dar buvai palyginti jaunas...

Sudie, telefonėli, atsidūręs vagies kišenėje. Atleisk, kad buvau žioplas, neapsaugojau tavęs. Gal tau tas pats, kam tarnauti, doram žmogui ar kišenvagiui, bet man tavęs gaila: juk tave man buvo padovanojusi žmona, prieš tai porą metų už tave kas mėnesį po 15 litų mokėjusi, su tavimi įvairiose kelionėse nesiskyrusi, net miegodama šalia savęs laikiusi.

Nors gudukai trečiarūšiai,
Bet patinka mūsų dūšiai,
O labjausiai dėdei skranžiui,
Kuris viską mala sklandžiai.

Juodagalvis baravykas,
Visų grybų pulkaunykas
Šiandien tarė: "Sveikas, vyre,
Rauk mane, jei esi girioj..."

Gaila buvo pulkaunyko,
Pasisiūliusio už dyką.
Visi gyrė jį, grožėjos,
Kol neiškepė vyrėja...

Vėl į mišką greitai trauksim,
Juodagalvius grybus rausim.
Ir gudukų negailėsim,
Žiemai atsargų turėsim.

Jau 16 minučių, kai nebėr rugpjūčio: gaila, neblogas vasaros vyriokas buvo...

X X X

Savoje mokykloj jau ne savas,
Nors prabėgo daug dienų čionai.
Jos čia švito, mokės ir alsavo
Tiesiai tau į veidą dyvinai,

Kaip švelni mergaitė apkabinus
Liaunom rakom kaklą pirmąsyk…
Koks užvaldo jausmas prisiminus!
Bet sugrįžt dienų šių neprašyk:

Naujo amžiaus jau žvalus jaunimas
Po mokyklą vaikšto išdidžiai.
Nieks neverčia stot į komjaunimą,
Sekti staliniečių pavyzdžiais…

Sugrąžintas „Aušros“ vardas mielas,
Viliantis, kad vėlei sužėrės,
Bers šviesiausius spindulius į sielą.
Naujos laidos gerbs jį ir mylės.
--------------------------------------------
Nors savoj mokykloj tu tik svečias,
O kai kam atrodai prašalietis,
Bet jinai tapšnoja tau per petį,
Ir dažniau užsukti meiliai kviečia.

Su nostalgija Kauno 1 vid. mokyklai, dabar "Aušros"gimnazijai...

Motule, brangiausia motule, kaip gera man buvo Tavo gimtinės sodyboje. Seniai mes taip ilgai ir nuoširdžiai, su ašaromis akyse, su grauduliu širdyse nesikalbėjom, nesibučiavom, švelniai neglostėme viens kitam rankų ir veido. Dabar ir vėl tik sekmadieniniai trumpi pokalbiai telefonu. Gerai ir tai, bet Tau jis jau iškrenta iš rankų, kaip mažam vaikui, ir pokalbis nutrūksta net neįsibėgėjęs... Ačiū Dievui, dar kol kas ne visam laikui. Tik iki kito sekmadienio. O kiek dar jų liko, niekas nežino... Labanakt, mamyte, gražių Tau sapnų, tų, apie kuriuos man papasakojai Ščiūryje, tų, kurie Tave nukelia į tolimą praeitį, kai buvai jauna, kai dar nebuvo manęs, bet jau buvo Jis, mano tėtis, su kuriuo Tau nebuvo lemta sutikti senatvės, ir pati žinai, kad nebus skirta atgulti greta... Ar susitiksite TEN? Gal būt, o gal ir ne. Aš to nesužinosiu, bet linkėsiu, nuoširdžiai linkėsiu, kad susitiktumėte, kaip dabar retkarčiais susitinkate sapnuose. Bučiuoju tave, motule.

Girdžiu žingsnius artėjančio rudens,
Gailiuos rugpjūčio pradedančio plikti...
Laukiu debesies, žadėjusio vandens,
Kad rugiai galėtų vešliai dygti.
Bet debesys su naščiais ant pečių
Praplaukia virš sodelio nepalyję.
Rankas aukštyn iškėlęs jiems šaukiu.
O jie atsako: kraneliai surūdijo...
Kad žemėje nėra tvarkos - žinojau,
Bet kad aukštybėse... Nusikvatojau.
Ir, o dangau, pradėjo lyti gausiai,
Pateko prašymas į dangiškąją ausį...

Malonu, kad nors trumpai pabuvau žaliažoliečių stovykloje prie Sesarties netoli Molėtų, susitikau ir "gyvai" susipažinau su naujais kolegomis, pasikalbėjau su seniai pažįstamais bičiuliais ir su jais nusifotografavau atminčiai. Su malonumu peržiūrėjau Liepssnelės, Ciekso, Tikro Dearnio, Algimanto ir kt. autorių nuotraukas su gražiais vaizdais ir įdomiomis stovyklavimo akimirkomis. Viliuosi, kad rudeniop kai kurie svetainės "teatralai" atvyks ir į Švenčionis, gražų ir įdomų, nors ir skaudaus likimo, Lietuvos krašto, istorinės Nalšios žemių, pakraštėlį...

Kaip greitai, kaip greitai vasara bėga:
Liepos mėnesio tik uodegėlė beliko...
Netrūkus Rugpjūtis estafetę pratęs.
Ir viskas. Sudie vasarėle. Kaip liūdna,
Kad vėlei atsėlins darganotas ruduo.
O depresijos kupinos dienos žiemos
Greit ir metams šermenėles suruoš...