Smagu, kai aplanko kolegos ir kolegės, pasiteirauja, kaip laikausi, atsiunčia mielas žinutes ir pataria nepasiduoti senatviškam pesimizmui. Smagu ir jiems palinkėti kuo geriausios sėkmės gyvenimo ir kūrybos vieškeliuose vieškelėliuose. Būkit drūti ir laimingi, mielieji bičiuliai ir bičiulės!

Liūdesys kaip ir džiaugsmas dažnai užplūsta netikėtai. Šiandien liūdesys taip pat užklupo netikėtai ir sudrumstė ramybę, nustūmęs džiaugsmingesnes šios dienos akimirkas į šalį, pranešdamas, kad iš gyvenimo vieškelio Anapilin iškeliavo poetas Albinas Bernotas, kuris prieš metus man padovanojo paskutinę savo poezijos knygą iš serijos poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė su portretu, labai panašiu į mano darytą, kai lankiausi jo Argirdiškės sodyboje regis taip neseniai. Smagu buvo prisiminti jaunystės laikus, kalbėtį apie viską nuoširdžiai ir vaišintis jo mielos žmonos vaišėmis... Laikau knygą ir skaitau jo bičiulišką įrašą: "Mielam kolegai Algimantui, linkėdamas daug kūrybinio džiaugsmo. Širdingai- parašas. Matusonys,2010.X.19. Kai rašė šiuos žodžius, kai iš draugo sodybos paskambinęs man į namus kalbėjo linksmai, su gyvenimo troškulio gaidelėmis, tikriausiai nenujautė, kad 2012 metų šaltą vasario dieną iškeliaus amžinybėn ir atguls Antakalnio kapinėse...
Labai apgailestauju, kad negalėsiu dalyvauti laidotuvėse. Tačiau mintyse būsiu kartus su visais jį palydėjusiais artimaisiais ir kolegomis, žmonėmis, kurie jį gerai pažinojo, ar mėgo skaityti jo kūrybą.

Kad žinotumėt kaip gera
Skrist sapnuojant į vaikystę,
Tolstant, tolstant nuo senatvės,
Kuri bando suturėti.
Kad žinotumėt kaip gera
Nusileidus pamatyti
Tuos, kurie seniai išėję,
Kurie buvo tau brangiausi...
Gaila tik, kad sapnas striukas,
Nubundi vėl lovoj senas
Be sparnų, kuriais džiaugeisi,
Be vaikystės džiaugsmo sieloj.
Supranti, liūdėt neverta,
Kol gali sapnuot, nubusti
Ir valdyt rankas bei kojas,
Ir matyt gyvybės medį...
Supranti, bet lauki sapno,
Kad ir vėl vaikystėn neštų,
Kad ir vėlei jam pranykus,
Tu galėtumei nubusti...

2011 06 08

Smagu, kad neužilgo parke susirins žmonės į linksmą ir spalvingą Joninių šventę. Eisiu fotografuoti pasiėmęs dvi kameras, kad vienai nusilpus, galėčiau toliau fotografuoti įdomiausius šventės fragmentus. Juos atrinkęs įkelsiu į eFoto, kaip jau ne kartą esu daręs. Kad tik nelytų...

Kiek daug gražučių akmenėlių akmenų! Kaip gaila, kad toli nuo jūros gyvenu. Parsineščiau jų į sodą ir takelį, gražų gražų nusitiesčiau prie namelio. Gal papūtus vėjui jie suošt galėtų, o gal būt net tyliai prakalbėtų, apie jūros grožį, bangų šokį linksmą, kai pušaitės jaunos nuo jų šėlsmo linksta?..

Tai mano šios dienos "komentaras" po vienos fotografės nuotrauka, padaryta Karklės pajūryje, kurioje nesu buvęs. O norėčiau...

Pasaulio sutvėrimas

Tekėjo laikas kaip vanduo,
Ant kranto irklais mes mosavom.
To laiko nieks neatiduos,
Bet niekas ir nereikalavo.

Šviesiu keliu į tamsią naktį
Ten žengė moterys ir vyrai ...
Tariau supykęs: "Nu i nakuj!"
Ir tamsą nuo šviesos atskyriau.

"...-tai kaip tai pavadint? Gal varpa?"-
Nedrasiai ištarė Kudirka.
Atsiliepė Vydūnas: "Dar ko!
Blogiausiu atveju tai - birka".

Pasiūlė Mažvydas: "Gal penis", -
Išėjo rimtesni iš menės...
Ir kai atrodė - viskas, ribos!...
Staiga Adomas tarė: "Bybis".

Menu, ilgai tada galvojom:
O kaip tą vietą pavadinti,
Kuri yra tarp damos kojų
Ir vyrui it žvaigždynai spindi?

Barškėjo žodžiai neįdomiai,
Sakytum stagarai į stiklą...
Bet atsistojo vėl Adomas:
"Tatai pyzda vadint pritiktu".

Taip liko. Ir tiktai Janonis,
Kurs buvo iš visų jauniausias,
Pakėlęs ranką tyliai klausė:
"O kaip tatai kirčiuosim, ponai?

Ar antrą skiemenį, ar pirmą,
Kad buduaruos nesuklysti?..."
Adomas kaip kirviu nukirto:
"Ten ne kirčiuoti reiks, o pisti!"

Mes daugel metų santykiavom-
Tokie laikai, vaikeli, buvo.
Besantykiaudams galą gavo
Ne vienas čia brangus lietuvis.

Dabar jau niekas nebedrįsta
Naujajam mokslui prieštarauti:
Geriau yr vieną kartą pistis,
Nei šimtą sykių santykiauti.

Lauke, prie žydinčių alyvų,
Ir ant šiaudų, ir kur pakliuvo,
Nelyg primatai - primityvai -
Nes sekso technikos nebuvo.

Šampano, vaike, dar įliek -
Už narsą taurę aš keliu:
Tamsybėj skendom, o vis tiek
Sudūrėm galą su galu.

Patinka man Erlicko tiesmukiškumas, gyvenimo realijų pastebėjimas ir šaipokiškas požiūris į jas.

Šiandien iš pat ryto sugadinta nuotaika pasitaisys, o sodelyje lietaus statinėje nuskendęs ežiukas jau neatgis. Ilgai dar grauš sąžinė, kad užmiršau uždengti tą nelemtą statinę;-(

Moterys sako, kad vyrai - kiaulės.
Vyrai sako, kad moterys - kalės.
Nieks teisybės pasakyt negali,
Tik vienas Viešpats visagalis
Žino, kas yra nuodemingesnis,
Kas kališkesnis, ar kiauliškesnis...

Šeimos jaukumas trūko neilgai, bet atmintyje ir nuotraukose jauniems anūkams išliks daugelį metų. Gal kada apie Šv. Velykas pas dieduką ir bobutę jie papasakos savo vaikams? Gaila tik, kad to nebesužinosime...

Kaip sunku iš galvos išvyti nuodėmingas mintis, jei nesi atsparus įdomios ir gražios moters gundymams. O gal tik todėl nepajėgus pasiryžti tai padaryti, kad pats trokšte trokšti, jog gundymas tęstųsi kuo ilgiau? Taip paklausęs žmogus puikiausiai žino, kad pats kaltas, bet nenori prisipažinti, tikėdamasis, kad moteris prisiims kaltę ir paguos: nereikia pergyventi dėl tokios nuodėmėlės, žmonės ne tokių nuodėmių pridaro ir kuo puikiausiai sutaria su sąžine. Nusiramink, ir viskas bus gerai...Ar tikrai? Pagyvensim, pamatysim,- pats save ramina silpnavalis žmogus. Ir toliau gyvena nuodėmėje...Koks vis dėlto žmogus silpnas, nors ir įsivaizduoja esąs stiprus ir galingas.