O mano kūriniuose pykosi
idėja su pateikimo forma,
Turinys su minties gelme,
ir autorus su nuosavu herojumi...

Aš pažadu, kad neišmoksiu
skaičiuoti skiemenų ir rimų,
nerišliomis mintim nerimsiu,
ir žadinsiu rašyt geriau už manę

aš neturiu kam deklamuot,
senai nusprendė - neturiu klausos,
gyvenimas tai mano klaidos,
kurias papildau ir taisau ...

5 ... (daugtaškis)



Šį kartą aš tik daugtaškį paliksiu
vietoj eilėraščio, kurį jau parašiau,
Per daug jame yra asmeniškumų,
kurių jau niekad nepritaikysi tu sau.

(...)

Priimu aš atsakomybę už herojų
ir jo autorių, kuris leido gimt abiems,
Net jei kankintum – tau nepasakyčiau,
kuo skiriamės ir kuo panašūs mes...

Telieka paslaptis, brangus skaitytojau,
sutilpusi į tritaškį ir tau neatskleista,
Neiššifruojama, lėkštutėj nepaduota,
tokia pati, kaip tavo santykiai su juo.

Jei nekankinsi, pasakysiu – jis gimsta paprastai,
tai autorius kankinasi ar spausdinti, ar ne,
o publikuotas jis pradeda gyventi
kitų skaitytojų mintyse ir jausmuose...

Tada ir matos skirtumai visi,
Tik auklėjimas to neleidžia pripažinti,
Jei vykęs gavosi herojus, jis gyvena
Ir kitų mintim jau ginčijasi su tavim.

Kai dėsi daugtaškį gale savos minties,
lyg pratęsimo lauktum kaip palaikymo,
Žinok, kad nebaigta mintis toliau gyvens,
bet užbaigtos gali nustebęs nepažinti...

Žadėjau aš tik daugtaškį palikti tau,
Autoriau, savų herojų ir minčių (ir daugiažodžių).
Ir nekartoti tau, kas buvo pasakyta
tiek kartų – prieš pertrauką pamąstymui...

2007-07-01 22:11:26 Baltas_Lapas (autorius)


4. Lyrinis herojus

Nejau Tau atrodo pykstamės? O patikėki – ne,
Mes vienas kitą dar menkai pažįstame...

Nereikia tildyti manęs dėl kažkieno ramybės,
Jei tiesa gali gimt mūsų ginče...

Tada žinosime pareigas ir savo teises,
Kurių tu nenujautei, o manęs neišmokei.

Svarbiausia, juk tai mums nė kiek nekainuos,
Būsim pavyzdžiu tiems, kas dar ieško savęs.

Jei kaltinčiau, tai tik už tai, kad nieko nenuveikei.
Išsiaiškinsim, ką padarei dėl vienadienės šlovės.

Tik žinok, kad tu vienas, ir įvertink jėgas.
Mūsų daug, ir mes konkrečiai neatsakom.

Nejau bijai, tiek visko gyvenime matęs,
Nejau nebenori ištverti tai vėl?..

O tu vienas ir atsakomybę neši pats sau.
Tik už tai, ko tikėjos, o tu – nesuspėjai...

Jei sujungs mus į vieną, tai amžiams,
Tu dar tikies sugrąžinti mane sau?

Jei skirtis, tai skirtis linksmai, kūrybingai,
Nors skyrybų nauda ir aš abejoju...

Pabandome rasti tą vieną teisybę,
Nors žinau, kad tu dar teisingumu tiki...

2007-06-30 23:47:46 Baltas_Lapas (herojus)

3. Autoriaus atsakymas herojui



Gerai jau gerai – nesipykstam,
lyg dalintis turėtumėm kuo...

Aš vis dar tikiu, kad norint
skirtumai gali suvienyt ir jungti...

Paimkim ir kūriniuos susiliekim,
te neatskiria, kuris norim kurt.

Man nereikia šlovės pykčio kaina,
Aš tik norėjau supratimo iš tavęs.

Nemaniau, kad, matydamas skirtumus,
aš ne draugą, o priešą įgysiu tavy.

Atleisk, kad trumpai buvau silpnas,
kol nepradėjau pirmo žodžio rašyt.

Tiesiog aš turėjau sukaupęs minčių,
kurios savaime eilėmis lietis pradėjo.

Aš nekaltas, kad iš jų atsiradai tu,
kai man pačiam save suvokti reikėjo.

Dabar jau kuriu ir sustot negaliu,
o tu vis keitiesi, kaip ką tik užgimęs.

Supratau, kad išgelbėti save galiu,
tik padėdamas kitam – pasitelkęs tave.

Juk nesuprastas būčiau, jei prieičiau ir tarčiau:
Tau noriu padėti, nes to labai reikia man...

Tiesiog aš vis dar manau, kad dažniau
skirtumai gali suvienyt ir jungti...

(Ir negalvojau, kad taip sunku išsiaiškint,
kur kūrinyje autorius, o kur jo herojus.)

Autorius
2007-06-29 00:03:04 Baltas_Lapas



3. Autoriaus atsakymas herojui
(anonasa rytdienai 30d.)


Gerai jau gerai - nesipykstam,
lyg dalintis turėtumėm kuo ...

Aš vis dar manau, kai norint -
skirtumai gali suvienyt ir jungti ...

Paimkime ir kūriniuos susiliekim,
te neatskira - kuris norime kurt.

Nemaniau, kad matydamas skirtumus,
aš ne draugą, o priešą įgysiu tavy.

Man nereikia šlovės - pykčio kaina,
Aš tik norėjau supratimo iš tavęs.

Atleisk, kad trumpai būnu silpnas,
kol nepradedu - pirmo žodžio rašyt.

Tiesiog aš turėjau sukaupęs minčių,
kurios svaime eilėmis lietis pradėjo.

Aš nekaltas, kad iš jų atsiradai tu,
tai man pačiam save suvokti reikėjo.

Supratau, kad išgelbėti save galiu,
tik padėdamas kitam - pasitelkęs tave.

Juk nesuprastas būčiau, jei prieičiau ir tarčiau.
- noriu patėti tau, nes to labiausiai reikia man...

Tiesiog aš vis dar manau kad dažniau,
skirtumai gali suvienyt ir jungti ...

(negalvojau, kad tais sunku išsiaiškinti,
kur kūrinyje autorius, kur literatūrinis herojus)

(2007.07.28)
2. Literatūrinio herojaus atsakymas autoriui

Blyn, tu tik skirtumų ieškai,
kurie mus išskirti galėtų...

Sukūrei mane, o dabar nebeleidi
gyventi pačiam – savarankiškai.

Po velnių, ką tu suprasti gali –
atėjęs iš praėjusio amžiaus.

Aš sergu dar jaunystės liga
ir manau, kad man viskas leista.

Leisk mylėti visas nesivaržant
ir tikėtis to paties, skirtingai nuo tavęs.

Noriu gyventi lengvai ir laimingai,
nesirūpinant, kas bus dar rytoj.

Tau gal atrodo, kad kūrei pažįstamą,
o gavosi toks, kokio nelaukei.

O vis dėl to mes – kažkuo panašū,s
ir jei teis mus, tai teis tik už tai...

Pabandom įvardinti tuos panašumus
atvirai, o skaitytojai – sau ir komentaruose...

Gaila, kad jau negalima prisijungti per ekuryba.com
Ačiū ekurybiečiams, kurie pranešė, bet ar visiems?


1. Autorius - literatūriniam herojui

Ach... mano brangiausias Herojau,
Kaip skiriamės mes viens nuo kito.

Tu nesergi - keturių raidžių liga,
O aš dar tikiu, kad pasveiksiu.

Tu mylėti gali ir būti nevaržomas,
O aš pamirštu šį žodį, kai reikia.

Aš netaisomai jau esu sugadintas,
Bet ne moterų - skirtingai nuo Tavęs.

Mes skiriamės viskuo, net ir tuo,
kuo galėjom būti ir esam panašūs.

Tu pasikeisti gali ir būti kuo noriu,
O aš jau daugiau – to nesuspėsiu.

Tu išliksi ilgai dar širdyse kitų,
Aš išnyksiu su paskutiniu eilėraščiu.

Bet vis dėl to – Tave užjaučiu, nes
Aš galiu būt tavim, o Tu manim NE.

-----------------

Kaip atskirti, kuris gi iš mūsų esi Tu,
Mums nelemta - skirtingai nuo skaitančių.


Anonsas - rytoj laukite literatūrinio herojaus atsakymo autoriui.
Komentuojančius kviečiu užimti aiškias pozicijas ir jas išsakyti.

parašyta 2006 lapkritį

Labutis štai ir aš
nauju vardu,
bet vis dar toks -
pats nežinomas...

Pasislepęs nuo
jūsų ir savęs
šiuo vardu noriu
būt atpažįstamas ...

Prieš jus dar
baltas lapas,
kurį jūs ištraukėt
iš rutinos namų

Atvertėt jį
rašyti nemokėt,
dabar jis rašo
savo rimu...

Štai jum atviras lapas
prašantis kritikos,
kokia ji bebūtų
teisingai skaudi

Mačiau ką ji su
padaro žmonėms
sutepa įtikėtas mintis
abejingumo krauju...

Ąš išliksiu jums
rašomo popieriaus
lapas - nekaltas ir
kaltas, kad patikėjau eiles

Ir kai nebebus ką
rašyti į lapą dar švarų
stovesiu prieš jūsų
eiles įmantrias

Kad palygint galetumėt
save ir mane -
praslystantį
jūs mintyse

Baltas lapas sugeria
ašaru drėgme,
kuri vilgo akis ir
išlydi brangiausius

Jei pasiseks - kaip lapas,
lėktuveliu išlankstytas,
skriesiu per želmenis
ir nupjautus rugius

Kai pabosiu but skaitomas
susiriesiu į tūtą
kuria jūs galėsi
kandų šermukšnį iššaut

Į žmogų šešėlį
pradejusi ką tik rašyti,
kuris dar neišmoko
kritikos atremt

baltas šešėlis
eiliaves eiles
uogai ištryškus
gal ir suklups,
bet tik jums nusigręš...

Būsiu dėkingas labai
už leistas rašybos
klaidas, leidusias
reikšti mintį laisviai


štai baltas lapas -
jums dar nežinomas
ambicingas ir priimantis
tik eiliuotus komentarus...

Juoda raidė man rašė

Baltas lapas…
Jis ne siaip sau lapas.
Palietus ji pirma raide
Isdygsta minciu rumai

Baltas lapas...
Taciau daznam jis naktyje
Yra vilties krislelis,
Kelias kuriuo keliauti lengva

Isklojant ji mintim savom,
Klejonem , abejonem
Ir viskuom kas dega tuo metu
Nerimastingoj sieloj.

Taip liejas tada zodziai,
Byra kaip grudai is varpos
Pribrandintos veju, saules,
Ciurlena kaip srove saltinio

Kavos puodelis, gal muzika tyli
Naktis uz lango
Ir mintys besiblaskancios
Klausimu daugybe

Bet baltame lape berasant
Atrandi pabegusias minciu gijas
Ir sirdimi tada rasai,
Svajonem ir viltim naujom

Parašyk eilėraštį šią naktį,
Kuriame nušauna arklius,
Taip aš su ... tai jaučiuosi,
Bet tegu tavęs tai nebejaudina.

Užsakyk mane, prašau, tuojau.
Tai juk vieno piršto darbas –
Vertas tik dalies sekundės
Ir mažos skylutės smilkiny.

Tuo pirštu paskambinti gali,
Pasakyti, kad dar palaukčiau.
Tos akimirkos šioj amžinybėje,
Ir vilties dar nebelaidočiau...

Taip nužudom mes neveikdami
Pradžioj viltį, o po to kažką,
Ir tegu neaiškina man niekas,
kad viltis, numiršta paskutinė.

Neprašyčiau aš eilėraščio tikrai
Jeigu netikėčiau pasaka,
kad save nužudom patys
o pasaulis mus išgelbėt gali.

Šita būsena praeis – žinau,
Ir jei ne šitas prašymas,
Nesužinotum niekad niekada,
Ties kokia riba aš vaikščiojau.

Nelinkiu aš jaustis šitaip,
Bet juk būna būsena tokia,
Kai geriau nerodyt niekam
To, ką parašei visai netyčia...

www.Epoezija.lt

Epoezija – tai ne tik poezija,
Perkelta į internetinę erdvę.
Tai - naujas žanras su savo
Taisyklėmis ir galimybėmis,
Kurių dar nemokam įvertinti.

Rašome vienadienį eilėraštį
Kurį rytas atėjęs ištrins.
Aktualus jis - dar šiandien,
O rytoj jo jau nieks neskaitys.

Komentarai papuoš tik kūrinį
Jų vertė namažesnė kaip jo.
Laukiam jų nekantriai įsitempę,
Ne todėl, kad neįsivertinam savęs.

Galit vertinti meninį lygį ir skonį,
Turinį supriešint savo jausmam,
Išlieti emocijas sukilusias kūriniu,
Tik dįskite autorių girt ir kritikuot.

Kaip dažnai nežinome adreso,
Kam eilėraštis skirtas iš ties,
Kas paskatino autoriu imtis -
Klaviatūros ir mintimis išsiliet...

Tokia štai yra epoezija.lt -
Dialogas su anapusmonitorium,
Kurį vardan kūrybos paverčiam-
Tik lyrinio herojaus monologu...

2007-05-15 00:23:02 Baltas_Lapas

Pamokslas (juodraštis)

Vardan
Praeities
Dabarties
Ateities. (taškas)

Pamokslas (juodraštis)

Esu kaip ir Tu nusidėjęs.
Kas išdrįs pamatuoti – kuris
Iš mūsų labiau netikėjo,
Kad šias eiles garsiai skaitys?

Aš tikiu žmogumi, kol jis kuria,
Kol ieško saviraiškos formų,
Palieka pėdsaką žemėje –
Vaga ar sudygusiu grūdu...

Ir jausmais dar tikiu – patikėk,
Kai jie bunda kartu sau tavim,
Subrandini ir išnešioti savy,
Sukaupti karčioj ir geroj praeity.

Išpažinti aš noriu tik ateitį –
Tai, kas buvo – formatavo mane.
Nekaltink manęs piktžodžiavimu,
Gal tai Dievas įkvepia kurti tave.

Nusidėjau burdamas ateitį...
Negalvodamas, kas bus dar šiandien,
Pamiršęs gaut atleidimą už praeitį,
Kvėpuoju į Tave šiomis eilėmis.

Pats dūstu nuo minčių ir nuo noro
Įkvėpti kūrybai visus ir pavasarį,
Tai tikrai – ne dirbtinis kvėpavimas –
Oro bučkis, įrėžtas šypsnio kampe...

Susigėstu...

2007-05-13 10:28:24 Baltas_Lapas

Pasiilgau aš tokio lietaus,
kai grįžti basom į namus,
paaugęs per stormėnį lašo,
kuris tavo galvą aptaškė...

komentuojamas tekstas:
Kaip malonu pajausti gaivą,
akimirką išėjusio lietaus.
Regėti plaukiant baltą laivą,
iškėlusį bures gelmėj dangaus.

Pajausti žiedą, suviliotą saulės,
sparnais nubudusius paukščius.
Su šypsena sušukt iš laimės
ir spinduliu sugrįžti į namus.
2007-05-12 18:23:20 Džyzas

Septintųjų lietingą gegužį -
Pavasariu trenktas buvau.
Savųjų jėgų neįverinęs -
Dalinausi jomis su žaibu.

O tu debasis tenai ganei,
Grūmojai garsiu botagu.
Griausmu prikėlti norėjai
Ir į žemę gražinti bandei.

Su savim senai išsiaiškinau -
Tą vienintelę priežastį kurti.
Po bandymo gyvą užkasti,
Mintimis Tau įrodysiu būtį.

Man tik išlydis teikia jėgų.
Štai matai - eilėse gyvenu,
Tik tai toks pasrodyt galiu.
Pievoje nuosavą taką minu.

Ne kritikai brydę palieku,
Netušuoju laukimo ženklų.
Kažkam gal padedu kurti -
Tik tiek įsipareigojęs esu.

Atsakyk, gal trenkei Tu ?

Septintųjų lietingą vasarį -
Pavasariu trenktas buvau.
Savųjų jėgų neįverinęs -
Jomis dalinaus su žaibu.

Trenktą griausmo prikėlei
Ir į žemę gražinti bandei -
Tada dar žolė nebežėlė,
Tik išlydis teikė jėgų.

Su savim senai išsiaiškinau -
Tą vienintelę priežastį kurti.
Po bandymo gyvą užkasti,
Mintimis įrodau Tau būtį.

Štai matai - eilėse gyvenu,
Tik tai toks pasrodyt galiu.
Be laiko pražilęs, taką minu
Žalioje žolėje tarp eilių.

Ne kritikai brydę palieku,
Netušuoju laukimo ženklų.
Kažkam gal padedu kurti -
Tik tiek įsipareigojęs esu.

Atsakyk, gal ir Tu ...

Moterys - tai mano gyvenimas -
rinkau ir dėliojau jį nuo pradžių.
Maniau, kad surinksiu dėlionę,
ir turėsiu savo atvaizdą aiškų...

Rinkau aš savybes, kurių neturėjo,
Kurių pavydėjo vyrams labiausiai,
Ir štai sudėliotas iš visko ir nieko
Aš visiškai niekuo lieku dėl Tavęs

Aš stengiaus netapt idealu tavu
Sugrubau, kol neklystant išmokau
Žmoniškumą atrast kiekvienam žmoguje.
Ir paslėpt nuo įvertinimo gilai savyje

Toks įmirkęs ydų ir džiaugsmų -
Per gyvenimą aš link tavęs einu,
Išsisunkti ketureiliu asmeniškai,
Kad neatrodytų šitai beprasmiškai...