Ateina triušių metas



Girdėjau aš – kažkas aukščiau už mus
Jau paskelbė ateinančius metus –
Baltojo (bandomojo) triušio metais,
To raudonom akim, nulėpusiom ausim…

Supraski, kap tenai viršūnėje džiaugias,
Kad pagaliau ateina bandomųjų triušių metai,
Jau ruošia šieną ir biudžetą,
Kad išbandytų jį maitintojai ant mūs…

Vilkai valdžioj jau ruošias puotai,
Eglutes aikštėse jau uždegė visur,
Nusprendė – bus, kaip suplanuota,
O triušiai tegyvens viltim…

Jų kailis minkštas, nenudirtas,
Mėsytė – oi kokia skani…
Ne jau tik letenėles susidėję
Sulauksim triušių metų, nulėpausi?

Jei nesutiksi – laužyki tradicijas,
Ir emigracijoj nebūsi tu pilkiu,
Nebus čia paskelbtos skerdynės,
Bet bandomuoju – būsi tu…

Kodėl tave – bailus zuikuti,
Sumaišė su baltu trišiu
Jei liksi čia – gali įšalti
Po storu jų įstatymų ledu…

Jei rizikuosi visko nebetekti…
Ir kilsi mūšin su būriu…
Tu sąmonėj kitų gali išlikti,
Jeigu ne didvyriu, tai – poetu…

Kaip gera, kai kiti dar tiki –
Pavasarį sugrįžtančiu paukščiu,
Žvairys juk irgi gali įsijausti,
Kuo tapti jam ir kuo tapsi tu…

Kreipiuos į tuos, kurie nusprendė
Čia pasilikt ir susigrumt su likimu…
Ir nuosavoj gimtinėje iš kiškio tapti…
Baltuoju zuikiu sukilimo vaduku…

Bus tęsinys…


2010-12-14 08:37:51
Baltas lapas

O akys mano mielosios...



O, akys mano mielosios, –
Brangiausios mano akys,
Jūs visad ėjot priekyje,
O aš sekiau iš paskos...

Dabar atėjo laikas jums
Grąžinti skolą – padėkoti,
Per daug jau nesirūpinau,
Kai jūs mane vedžiojote...

O, akys mano mielosios, –
Aš pratimus daryti pažadu
Ir jus palaimint palmingu,
Kai jūs tiktai pavargsite...

Jūs man tiek daug parodėte...
Ar dalį bent gražinsiu jums.
Nepykite, kad netausojamos
Manus sielos – šulnius išgilinot...

O, akys mano mielosios, –
Ne jūs, o aš tarnaut turėčiau,
Kol jūs man kelią šviesite
Ir vesite iš ateities į nebūtį...

Vartysiu jus beribiu labirintu
Kairėn ir dešinėn septyniskart...
Aukštyn, žemyn, ratu ir aštuoniuke,
Kol nepritrinsime žvaigždių palubėse...

Ištrauksiu aš visus vinis kampuos,
Kuriuos klūpėdamas žvilgsniu susikaliau...
Kai jūs tėvams už nuodėmes dar vaikiškas
Šviesos kryželiais – išdavėt ir prikalėte...

O, akys mano mielosios, –
Jūs niekad nepriklausėt man
Juk buvot tik pasaulio veidrodis,
Žvaigždutės dvi – tėvų viltim suspindusios...

O, akys mano ...


2010-12-10 23:09:04
Baltas lapas

Gyvenimas gal būtų rojus žemėje,
Deja paverčiam pragaru kitiems...

Kai daiktus -
Perkame už pinigus,
Kurių ir taip neturime -
Tai ko visai nereikia -
Dėl tų kurių nekenčiame...


2010-12-07 20:16:08

Baltas lapas

Labutis - daug regėjęs pašnekove,
Gal TU žinai, kaip grįžta miestan
Senai jau pamirštos legendos,
ir tos, su kuriom augai ir tu, ir jos...

Todėl ateinančius skelbiu
BALTOSIOS GULBĖS METAIS,
Tegu pasaulis laimę suks,
Ir niekas neapsuks galvelės...

Tebus sniegu nuklotas kelias bus
Ir nieks nejuodins Tavo sąžinės.
Tegu pasaulis veidu atsisuks -
Ir nieks netrenks į žandą atsuktą...

Atšildykim gulbes iš mūsų ledo,
Užšaldžiusio ir jūsų svajones...
Tegu jos grakščiai plaukia, pildosi,
O aiškus tikslas - kelią rodo...

Ateis pavasaris žydės vėl gėlės,
Mylės patelė savo patinėlį, o ir ją.
Ir taps pasaulis nuostabesnis -
Jei jausiesi prie to dar prisidėjęs...

Sunokus vasara brandins vaisius,
Raškysime svajonių uogų pinigėlius.
Ir draugas, užsienietis čia užsuks
Čia kelia ras apakęs pakeleivis...

Praeis ir badmečiai, ir visos krizės,
o tie, kas liks, bylos kartoms legendą,
kaip gulbė gelbėjo savus vaikus,
Praplėšusi, krauju apšlaksčiusi krūtinę...

Suklysta užrašydami legendos pabaigą.
Legendos gimsta ir gyvena mumyse...
Jos vėl ir vėl atgimsta ir atgimti verčia
Tam, kad gyventumėme su jomis dėl jų...

Dar bus sunku, atrodys krizė baigėsi,
O tau gal dar smogs nauja, stipria jėga...
Tada ir padeda gyvent legendos...
Tu tapsi jos dalim, ar eisi užmarštin...


2010-12-31 24:00:19 Baltas lapas

Komentuodamas mokausi ir vėl rašyti eilėraščius...

Pats iškėliau klausimą; Kuo ePoezija skiriasi nuo įprastinės poezijos ir bandau į jį atsakyti.

Aišku, galime talpinti sukurtus poezijos kūrinius elektroninėje erdvėje, įgyti skaitytojų, gerbėjų. Gauti greitą įvertinimą, tai veikia teigiamai - skatina kūrti, tobulėti, gali palyginti save su kitais... o vėliau publikuoti arba ne. Tačiau reikia pripažinti, kad internete kūriniai gyvena labai neilgai - juos užgožia kita informacija, ir jeigu autorius jų nepaims ir nepublikuos jie- emocionaliai blykstelėję nueis į praeitį gal likdami kūrėjui, kaip atspirtis nuo patirties kitiems kūriniams... slapta turiu vilties, kad kai kas patikusius kūrinius kopijuoja į standųjį diską, o gal perskaito dar kokį kartą...
Nežinau, kaip jums, bet man kartais kitų autorių kūriniai suvirpina kažką ir norisi ne komentuoti - "gražu", "patiko", o pasiginčyti arba pritarti - atsakyti viduje kažką suvirpinusiam autoriui - tuo pačiu, tame pat lygmenyje ir taip surimuoja eilės - gaunasi lyg dialogas... manau, kad būtent dialogas turi savyje papildomą vertę ir ne tik meninę...
Manau, kad ePoezija - atskiras dar nepripažintas žanras poezijoje, tai momentinis kelių autorių dialogas elektroninėje erdvėje (internete atsiskleidė tokia galimybė) įvilktas į meninę formą...
Todėl dažniausiai komentarus rašau eiliuotai...

Vėl klausimas : Kokią vertę?
(žinau, kad nenurimsiu šių minčių neįvilkęs į kūrinį)

dėkoju už tai,
kad paskaitėtėt,
mintis, minteles
ir gyvenimo mįsles...

įmintas ir senai -
jau sau pamirštas,
nes džiugu jas pačiam
iš naujo atrast ir įminti,

o paskui tuo džiaugsmu
su geriausiu draugu,
paimt ir be saiko dalintis,
lyg džiaugsmo
...uždektų visiems...

5 ... (daugtaškis)



Šį kartą aš tik daugtaškį paliksiu
vietoj eilėraščio, kurį jau parašiau,
Per daug jame yra asmeniškumų,
kurių jau niekad nepritaikysi tu sau.

(...)

Priimu aš atsakomybę už herojų
ir jo autorių, kuris leido gimt abiems,
Net jei kankintum – tau nepasakyčiau,
kuo skiriamės ir kuo panašūs mes...

Telieka paslaptis, brangus skaitytojau,
sutilpusi į tritaškį ir tau neatskleista,
Neiššifruojama, lėkštutėj nepaduota,
tokia pati, kaip tavo santykiai su juo.

Jei nekankinsi, pasakysiu – jis gimsta paprastai,
tai autorius kankinasi ar spausdinti, ar ne,
o publikuotas jis pradeda gyventi
kitų skaitytojų mintyse ir jausmuose...

Tada ir matos skirtumai visi,
Tik auklėjimas to neleidžia pripažinti,
Jei vykęs gavosi herojus, jis gyvena
Ir kitų mintim jau ginčijasi su tavim.

Kai dėsi daugtaškį gale savos minties,
lyg pratęsimo lauktum kaip palaikymo,
Žinok, kad nebaigta mintis toliau gyvens,
bet užbaigtos gali nustebęs nepažinti...

Žadėjau aš tik daugtaškį palikti tau,
Autoriau, savų herojų ir minčių (ir daugiažodžių).
Ir nekartoti tau, kas buvo pasakyta
tiek kartų – prieš pertrauką pamąstymui...

2007-07-01 22:11:26 Baltas_Lapas (autorius)

čia sau ir atsakymas Jums :)

Vieną, kart beraštis ėmė ir nusprendė
pamokinti kitą - mokytesnį už save...
kaip sudėt mintis į žodį ir užrašyti eiles,
Tik deja, jausmą momentą jis atspėt pamiršo...
Gal todėl jo mintys ėmė prie eilių nelipo
Liko jis nesuprastas, kaip bumerangas,
Kuris jaučiu išlekia, o pauksčiu sugrįžta...
Ir jam nieko nebeliko, kaip ...
... Savo išmintį pritaikyt sau ...

Snaigės pasaką tau seka
Tiesia į žvaigždynus taką
Susapnuok gilias pusnis,
Nes pabusi ir ledai ištirps...

Prisimink žiemas vaikystės,
Sniego besmegenių išmintį,
Rogutes įstačiusias mėlynę,
Šiltą pieną ir meduotą šaukštą...

Prisiminki pasaką vaikystės,
Prtęstą sapnuojant vasarą...
Nepabuski, kiek gali ilgiau,
Ir išsaugoki tyriausią įspūdį...