Santrauka
Nutilau, kaip...
Santrauka
Atleisk, kad žodžiuose jau prieskonių mažiau.
Santrauka
Dar vis save // iš raidžių keturiolikos renku -// nenori ant akmens iškaltos būti.
Santrauka
Dedu karūną ant galvos // už tuos, kurie tikėjosi // karaliais pamatysią savo ainius.
Santrauka
Bijojau prisiliesti prie savęs, o dar labiau žvilgterėti dangun, kad nepamatyčiau tos žvaigždės, kuri veda į naują mano būtį rytų šalių išminčius. Atleisk, Dieve.
Santrauka
Net ir beždžionei nejauku matyti savo kūrinį...
Santrauka
Kuomet nerūpi, kur numirsi
Santrauka
Iš \" Paskutinio aplankalo\"- nr.3
Santrauka
-Tu ką? Visą amžinybę praleisti dangaus lašelyje? Prie vaikų laiškų?
Santrauka
- O Viešpatie, išgirdau tavo žodį, kur reikia paparčio žiedo ieškoti. Atleisk! Aš visai to nenorėjau. Atsitiktinai, netyčia.