Ramu.
Kaip paukštyje, nutilus giesmei.
Ir varva laikas
Kaip beržų sula.
Ąsotis pilnas.
Ačiū.
Jau užtenka.
Net jeigu tai būtų daina,
Jai irgi reikalingas saikas.
Tačiau dar vis save
Iš raidžių keturiolikos renku -
Nenori ant akmens iškaltos būti.
Paso svetainėje
Užsitrenkė kaip barikados
Ir gelstas laikas ant krūtinės jų-
Net metų neskaičiuoja, padlos.

O! nesmagu, kai taip.
Ir vis dėlto girdėkim -
Ar reikia šitaip žygdarbius
Voratinkliais dabinti,
Kuomet ąsotis pilnas,
O krūtinėje
Net ir dievai nežino
Pykti ar mylėti?

Tegu ateina pasaka graži:
Pamoki, Pranai, vieversiui ir rupiai savo duonai,
O tu, Karlonai, irgi nekvailioki -
Rygpjūtyje išeina vasarojai,
Laukai tuštėja,
Net su vagom ražienos verčias po žeme.
Diena, kita
Ir vėl sėja.