Joninių naktį

Santrauka:
- O Viešpatie, išgirdau tavo žodį, kur reikia paparčio žiedo ieškoti. Atleisk! Aš visai to nenorėjau. Atsitiktinai, netyčia.
        Tai ne taip paprasta, kaip dabar atrodo. Net negebu pasakyti, kada tai prasidėjo. Vis dažniau pamanau, kad gal taip ir gimiau su tuo keturių žodžių dvieiliu burnoje:
            Dangaus lašelyje –
            Žmogaus bažnyčia.
Neskubėjau suvokti, kodėl jie ir iš kur. Pripratau ir atrodė, kad jie man įdėti į burną, kad joje nebūtų tuščia. Net tuomet, kai sausyje sulaukiau dosnaus septyniasdešimties metų jubiliejaus, tie keturi žodžiai dar vis manęs neskubino susikaupti ir paieškoti  juose prasmės. Bet Joninių naktį jie, tie keturi, netikėtai ištirpo, išsilydydami į erdvę, ir man prireikė popieriaus ir rašalo, kad pradėčiau gyvenimą joje. Netrukus užrašiau lyg popieriuje, lyg rašalu:  
            Ištirpo sakinys, kurio išspjauti negalėjau,
            Atgal nuryti – irgi ne.
Gerai jaučiau, kiek nesąmonių sutilpo šitame mažučiame fragmentėlyje to didelio, nepatirto, būsimo, bet būtent tai man padėjo bandyti suprasi, ką reiškia Žmogaus bažnyčia. Ir pirmojo mintis -  ar ne šitaip iš žodžio kuriasi pasaulis? Atrodė, kad be Senojo Testamento „Pradžios knygos“ galėjau perskaityti kaip prie altoriaus:
    „Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių“
- Dieve, o kai tu buvai mažas, ar klausei mamos? – nelauktai išgirdau vaikiškai smalsų balsą.
- Mamos? -  nusijuokė Dievas ir atsidusęs: - Ai, ir vėl, Monika, tu kaip iš laiškų. Ir vėl. Geriau tau papasakosiu kitokį nutikimą.
- Kokį nutikimą? - skubino Dievo kalbą Monika.
- Žmonės, išgirdę šį pasakojimą, pavadino jį anekdotu, bet tai tiesa,- negreitino neskubios kalbos Viešpats.- Ir, beje, atsimink, dukrele, kad Dievas anekdotų niekam nepasakoja. O ką kalbėti apie tokius vaikus, kaip tu. Esi graži, miela, smalsi antros klasės mokinukė, bet vis tiek – vaikas. Šiandieną Joninės, bet niekam į galvą neateina, kad ir Joninių naktį paparčiai pražysta tik vaikų sielose, jų širdelėse. Ieško, trankosi po  miškus, laukus, pabaliais, o pagalvoti nemoka. Labai tikiu ir noriu, kad bent per šių Joninių naktį jį kas nors surastų.
- Paparčio žiedą.?
- Na, taip. Žiedą.
- O tu galėtum man  bent paslapčiomis parodyti nors vieną angelą? - klausė Monika Dievo, matyt, jau užmiršusi, kad Aukščiausiasis dar  nepasakė jai, ar kai buvo mažas, nebuvo išdykėlis ir klausė mamos. Bet tuokart ir į mane it perkūnas trenkė:
- O Viešpatie, išgirdau tavo žodį, kur reikia paparčio žiedo ieškoti. Atleisk! Aš visai to nenorėjau. Atsitiktinai, netyčia, - netikėtai atsivėrė mano burna. Tačiau Dievas, regis, net ir girdėti nepanoro- lyg nei jo, nei Monikos ir  manęs šioje zonoje nebūtų. O juk buvo ir girdėjau, kaip Monikai papasakojo apie suvargusį, pamaldų žemės žmogų, kuriam norėjęs padėti geru darbu.
- Esi tikras Dievo žmogus. Sakyk, ko norėtum, kad  tau padaryčiau. Na, ir spėk, Monikut, ko jis paprašė?
- Kad jam parodytum angelą, - buvo įsitikinusi antraklasė.
- Paprašė, kad leisčiau jam melstis artimiausioje bažnyčioje, į kurią jo kunigai neįsileidžia. Nežinojo šis geras katalikiško tikėjimo pilietis, kad ne kiekvienoje bažnyčioje tai galiu padaryti, kadangi yra tokių, į kurias kunigai ir manęs neįsileidžia, - ramiai, paprastai, nesiskųsdamas kalbėjo Dievas Monikai: -  Ne, Monikut, nesu visagalis, nes jeigu būčiau toks,  reikėtų sutikti, kad eėsu labai piktas, nes iš tiesų, kam man reikalinga turėti  pragarą – patikino, o netrukus išgirdau, kaip deklamuoja ką tik mano gerklėje ištirpusius tuos keturis žodžius, prie jų pridedamas naujus, man nežinomus. Kažką labai panašaus darydavau vaikystėje, kai nuskynęs ilgą smilgą, verdavau ant jos vieną žemuogę, paskui kitą, trečią ir atsirasdavo žemuogių vėrinys. Miela ir dabar tokius  vėrinius atsiminti. Galbūt atsitiks taip, kad atsiminsiu ir Dievą deklamaciją. Bet ne, taip tik pradžioje atrodė, kad deklamuoja, o netrukus žinojau, kad jis dainuoja. Laiko rankose gitarą, groja ir dainuoja. Ir būtent man. Panorama keitėsi kaip sapne. Monikos nesimatė, bet atmintis išlaikę ją ten buvus, kaip klausa išlaikė muziką ir dainos tekstą:
            Dangaus  lašelyje –
            Žmogaus bažnyčia,
            Paparčiai žydi sielose vaikų.
            Mes susitinkame netyčia,
            Bet argi tai nebesvarbu?
            Juk jau seniai seniausiai pasakyta,
            Kad net panašūs esame abu.
            Tad nenustebk, kad į Žmogaus bažnyčią
            Dangaus lašely melstis ateinu.
„Ne, ne! Tikrai nesistebiu“, - pasakiau mintyse ir buvau įsitikinęs, kad man pavyko surasti pražydusį paparčio žiedą.
Pelėda

2010-07-21 08:55:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2010-07-21 22:07:21

Kaip visada, iš širdies gelmių.

Vartotojas (-a): anamcara

Sukurta: 2010-07-21 17:44:32

kaip švelniai :)
labai gražu, dėkui, kad esate :)

Vartotojas (-a): Žiogas

Sukurta: 2010-07-21 11:30:41

Dangaus lašelyje –
Žmogaus bažnyčia,
Paparčiai žydi sielose vaikų.
Mes susitinkame netyčia,
Bet argi tai nebesvarbu?
Juk jau seniai seniausiai pasakyta,
Kad net panašūs esame abu.
Tad nenustebk, kad į Žmogaus bažnyčią
Dangaus lašely melstis ateinu.

Pelėdiškai nuostabiai parašytas tekstas :)

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2010-07-21 09:27:31

įdomus pasikalbėjimas...ypač patiko eilės pabaigoj :)...jas persikeliu pas save :)