Santrauka
Šis eilėraštis gimė tą naktį, kai nusileido lėktuvas, ir mano kojos palietė gimtą Lietuvos žemelę.Tąnakt iš dangaus krito baltos snaigės ir tirpo mano širdyje. Nepaskaičiau jo Palūšėje. Neišdrįsau, nors buvau tam pasiryžusi.Todėl dedikuoju jį tarmių metų palydėtuvėms.
Dėkavoju tarmių metų Tėvui Azarui ir Sūnui Cieksui Žalbungiui, Aukštaitijas nacianalinia parka Sielai Sigutei. Jų dėka atsiminiau savą gimtų ignalinskų uturkų. Daug metų pragyvenau Utenaj, tad maniškė uturka gal kiek i susmaišius su uteniškių. Dą labiau jų primiršau begyvendama Jungtiniej Karalystiej.
P.S.: jeigu katrą žadelią nesuprasta, tai aš išversiu.