Pavasaris padangėj supas
Baltam lengvučiam debesy,
Aukštai pakilo vyturiukas,
Ir tu aukštyn dažniau žvelgi.
Ateik į seną mūsų sodą,
Tenai, kur mūsų šulinys.
Ištirpo senos žiemos godos.
Tai ko varvekliais tu verki?
Sukluso paskutinis lašas,
Jį vakaras užmigdė pataluos.
Po kojomis kažkas lyg pešas —
Želmuo jau greitai sužaliuos.
Atbėk į seną mūsų sodą
Su pirmu žibuoklės žiedeliu,
Aš tau pavasarį padovanosiu,
Aš ta pati — liauna vyšnaitė prie namų.
Tave svaiginsiu ir viliosiu
Nektaro bučiniu svaigiu,
O Tu manęs niekam neatiduosi,
Tik vesi žiedlapių taku.
Nejausim rankų anei kojų —
Pavasaris neturi jų.
Už tai, mielasis, tau dėkoju
Gimtinės saulėlydžių krauju.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-03-21 18:45:53
Tikrai saldokas.
Vartotojas (-a): kaktusiukas
Sukurta: 2012-03-21 12:12:33
Nuoširdus Ačiū.Aš pas save pasitaisysiu
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-03-21 11:38:41
Na, dėl ritmo tai ne vien su ta ilgąja eilute problemų yra. Ir kitose vietose jis truputį stringa. Ketvirtoje strofoje ir antra eilutė neskamba taip, kaip turėtų. Gal truputėlį keistusi mintis, bet nemanau, kad tekstas nukentėtų, jei strofa atrodytų:
Atbėk į seną mūsų sodą
Pirmu žibuoklės žiedeliu.
Aš tau pavasarį padovanosiu.
Liauna vyšnaitė prie namų.
Kita strofa geriau skambėtų, jei trečioji jos eilutė būtų pakeista į "Niekam manęs neatiduosi". Ketvirta strofa geriau atrodytų, jei paskutinė jos eilutė būtų "Gimtų saulėlydžių krauju".