Pavasaris padangėj supas
Baltam lengvučiam debesy,
Aukštai pakilo vyturiukas,
Ir tu aukštyn dažniau žvelgi.

Ateik į seną mūsų sodą,
Tenai, kur mūsų šulinys.
Ištirpo senos žiemos godos.
Tai ko varvekliais tu verki?

Sukluso paskutinis lašas,
Jį vakaras užmigdė pataluos.
Po kojomis kažkas lyg pešas —
Želmuo jau greitai sužaliuos.

Atbėk į seną mūsų sodą
Su pirmu žibuoklės žiedeliu,
Aš tau pavasarį padovanosiu,
Aš ta pati — liauna vyšnaitė prie namų.

Tave svaiginsiu ir viliosiu
Nektaro bučiniu svaigiu,
O Tu manęs niekam neatiduosi,
Tik vesi žiedlapių taku.

Nejausim rankų anei kojų —
Pavasaris neturi jų.
Už tai, mielasis, tau dėkoju
Gimtinės saulėlydžių krauju.