Santrauka:
Šis eilėraštis gimė tą naktį, kai nusileido lėktuvas, ir mano kojos palietė gimtą Lietuvos žemelę.Tąnakt iš dangaus krito baltos snaigės ir tirpo mano širdyje. Nepaskaičiau jo Palūšėje. Neišdrįsau, nors buvau tam pasiryžusi.Todėl dedikuoju jį tarmių metų palydėtuvėms.
Dėkavoju tarmių metų Tėvui Azarui ir Sūnui Cieksui Žalbungiui, Aukštaitijas nacianalinia parka Sielai Sigutei. Jų dėka atsiminiau savą gimtų ignalinskų uturkų. Daug metų pragyvenau Utenaj, tad maniškė uturka gal kiek i susmaišius su uteniškių. Dą labiau jų primiršau begyvendama Jungtiniej Karalystiej.
P.S.: jeigu katrą žadelią nesuprasta, tai aš išversiu.
Šite balta, kap plunksnų prikritį
Iš dungaus in žemelas pilkas
Aš girdiejau kap žiemiškų rytų
Dievas audė nytely marškas.
Ė kai skietas Dievuliui ažstrigą,
Aštuonnytis runkos ėmė siust
Neradau aš keliūties pramintas
In baltuojancių pievų, laukų.
Išiejau kur tik vedė akelas,_
Tiaip narėjas sugrįžt net griaudu
Atsigrįžus in savą pirkely
Nemaciau auksą kvorbas šiaudų.
Jai kuprinį iš milą uždieją
Baltu gozu aprėdė kap mat
Rodas niekur išeit nesuspėjau,
A jau pėdas ažaušą parnakt.
Susbuntują man žiemas i vasaras
Šitiek metų iškajau tavy,
Priglaudziu sau galvely
Atšlaimi prie akmenią
Ė širdy tuksi metai gyvi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2013-12-21 16:25:39
Prakalba padarė tekstą brandesnį...