Dovanok savo ilgesį, mėlyna paukšte,
Kai dangum lydi saulė klajūnes žvaigždes,
Iš svaiginačiai mėlynai švytinčio skliauto
Pažėrusi saujom vieniems, o kitiems —
Tik truputį apdalinus žydrąsias svajas.
Užsimirštam sugrįžti namolio (juk),
Skęsta žvaigždės melsvam laukime.
Prie širdies plūduriuojančio molo (tikim) —
Vėjas taurę nektaro šią naktį atneš.
Jau pakilus į mėlyną mėlyną aukštį,
Ilgesingais sparnais plakdama,
Ašaringai sužvilgančiais skruostais
Basomis vėl parbėga jaunystė mana.
Iš tų pievų mėnulio neono (nutvieksta)
Paslapties sidabrinių garsų vualiu,
Pasikaišius viliokiškai trumpą sijoną
Su ramunės baltos žiedeliu.
Supas krykščianti valtis lelijų bangose —
Jų žiedų nesuspėjai išskinti visų,
Aš tau bučinį karštą ir vėl dovanosiu,
Kai atkelsi sau manojo kiemo vartus.
Šiltą naktį bemiegę, taip gerą ir trumpą,
Įsileisiu kaip svečią tave į namus,
Mano mielas likime — čigone klajokli,
Pamylėsiu karštai oi karštai aš tave
(Juk vis laukiu, kasdieną tikiuos ir viliuosi)...
Išbučiuotas, sotus ir laimingas
Snūduriuosi taurėse lelijų lyg sniegas baltų,
Aš sugersiu mėnulio atolo skaidriose rasose
Kartų aidą prabėgusių savo dienų.

Mano kerinčiai mėlyna paukšte,
Ačiū tau, kad davei taip lauktų dovanų.
Kaip mama glaudžia vaiką ir gerą, ir blogą (vienodai)
Prisiglausiu ir aš prie tavųjų sparnų.