Buvo kadaise
Įsčių kalbėjimas
Tik nieks negirdėjo,
Netgi ir tu.
Aš, savo nuojautą
Tyliai pasėjusi,
Laisčiau prilaisčiau
Karštu lietum.

Argi dar bus tas
Saulės žydėjimas
Viską įsukęs ratu,
Ar tik netapsime
Vėl nusidėjėliais
Jūros puta
Teliūškuojančių
Savo jausmų.

Gertum iš taurių
Stingulį vakaro
Burtais ramunių
Lyg sniegas baltų...
Vėlei ražienomis
Kiūtina vasara,
Vėlei tu rengies
Apsiaustą rūkų.

Kam dar tie žodžiai
Šermukšnių lašėjime,
Aitriai pakvipusiu
Žemės krauju,
Viską praėjome
Kažkur skubėdami,
Mes atskirai —
Saulė ir žemė kartu.