Santrauka
Žodžiai jai. Tiesiog švelnūs, paprasti žodžiai be ypatingų gilių minčių.
Santrauka
Turiu nemažai eilėraštukų vaikams. Buvau paruošęs rinkinuką žiemos, kalėdiniais ir pavasario motyvais, bet per pusantrų metų taip ir neradau leidėjo. Tad po eiliuką nutariau kas šeštadienį įkelti į ŽŽ tinklapį.
Santrauka
Gimiau mieste. Bet visada mylėjau kaimą. Puikiai pamenu savo senelius, pas kuriuos vienkiemiuose praleidau pusę savo vaikystės – nerūpestingos, šviesios, smagios. Ją kartais sapnuoju. Ir tuomet širdį suspaudžia tokia nostalgija, toks nenusakomas noras bent vieną dieną sugrįžti į tuos laikus, pas mano mylimus žmones, į kaimą, kur močiutė kepa duoną, senelis plaka dalgį, o aš valgau žemuoges su pienu... Deja... Nei tėvo, nei mamos tėvų namų nebelikę, Anapilin jau seniai išėjo ir mano seneliai. Šitas eilėraštis yra skirtas jiems ir tiems sodžiams, kurių nebėra, vaikystei, į kurią negrįžtama...
Santrauka
Tai lyg ir savotiškas prisipažinimas, dialogas tarp dviejų žmonių. Reikėtų skaityti: /jis/, /ji/ ir vėl /jis/.
Man asmeniškai jis yra per saldus, kai kur rimas per lėkštas... Žodžiu, nelabai vykęs. Bet tai mano tokia nuomonė.
Santrauka
Tiesiog vaizdelis. Vasariškas. Žodžiu, nieko nepaprasto.
Santrauka
Gal kiek perkrautas, gal kiek per sunkus, kampuotas... Bet toks jau gavosi. Ak, tiesa, tai eilius apie akis, kurios visada sako tiesą. Mano ir tavo akis.
Santrauka
Nelabai patiko, kaip vystomas veiksmas, todėl atsukau ratą iš naujo :)
Santrauka
Vis lyja ir lyja - nusibodo, nes pernelyg daug drėgmės... Gal ne visai lyriškas eilius, bet nuotaika irgi tokia.
Santrauka
Tai lyg ir malda jai... mano žvaigždei.
Santrauka
Vienas pirmųjų mano eilėraščių. Net nepamenu tiksliai kada jį parašiau. Bet man jis yra labai brangus. Gal todėl, kad su juo susiję malonūs prisiminimai, gal todėl, jog šitas eilėraštis buvo kūrybos pradžia... Žinoma, jis nėra be priekaištų, gal kiek banalokas, tačiau netaisiau specialiai - tai būtų jau ne tas eilėraštis, ne tos mintys, ne tie jausmai...