Santrauka
reikia atleisti už viską, kai artėji į gyvenimo pabaigą...
Santrauka
minys, prisiminus jaunystę...
Santrauka
viską, ką matau ir jaučiu,-tai Jo galia
Santrauka
Važiavau į užmiestį – koks grožis palei Nemuną! Pieva žalia, o joje lyg geltonų žvakučių pribarstyta... Ir taip kasmet kalasi pienės šaknys...
Santrauka
kai išgirstu pliūpsnį piktų žodžių, apima toks jausmas...
Santrauka
pagarba ir maldos Jai.
(tai 400-ji ,,mintelė,, čia)