Santrauka:
ir šiandien...
Mano rankos –
du irklai.
Mano rankos –
du inkarai sunkūs.
Ir kaip įsikibti
į tą Žemės dugną,
jei ji vis sukas ir sukas...
Piktos vėtros vis pučia,
juodos audros vis plėšia
tą mano gyvenimo laivą.
Į ką atsiremti?
Kaip sustoti?..
Ir šiandien neaišku,
kur aš nuplaukus būčiau,
kur sustojus,
jei nebūčiau laiku įsikibus
į numindžiotą tėviškės slenkstį,
į žalią lietuvišką rūtą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-05-11 22:59:53
Gerai, kai yra į ką įsikabinti...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-05-11 21:04:05
Jūsų eilės ir pamąstymui, ir pajautimui. Nors ir numindžiotas tėviškės slenkstis, bet savas...
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2011-05-11 19:26:51
skausmingai, bet tikrai puikiai
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2011-05-11 13:31:35
Ypatingai stiprus kūrynys. Sužavėjo ir suspaudė širdį: tiek jame skausmo...
Vartotojas (-a): PelėdaitėS
Sukurta: 2011-05-11 13:11:47
Aktualu, bet ir tie kurie neįsikibo, vistiek sugrįžta įkvėpti mūs oro, kalbos, kaip maldos...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2011-05-11 12:56:27
Taip, pabaiga labai stipri...
Anonimas
Sukurta: 2011-05-11 12:42:21
netikėta pabaiga- tikriausiai dar ir dėl to, kad patriotiškumas virsta atgyvena... Mielas eilėraštis.
Vartotojas (-a): cedele9871
Sukurta: 2011-05-11 12:26:46
Stipriai geras. Visuma sužavėjo.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2011-05-11 11:28:44
Ir šiandien neaišku,
kur aš nuplaukus būčiau,
kur sustojus,
jei nebūčiau laiku įsikibus
į numindžiotą tėviškės slenkstį,
į žalią lietuvišką rūtą.
...labai labai labai...tiesiai į širdį...