Santrauka:
Rašau savo gyvenimu...Nors gal kai kam nepatinka - tegu neskaito! Tačiau juk prievartos,nurodinėjimo kūryboje laikai seniai praėję ir kiekvienas čia pasirenka savo temą ir stilių laikmečio liudijimui. Tai labai gražu.Tačiau ne viskas gražu toje mūsų laisvėje.Ar tai reikia nutylėti?Ar reika apsimetinėti, kad žaizda nekraujuoja?Kai šeima prievartaujama - varoma iš savo namų, kai policija,į kurią kreipiamasi, kad padėtų, pati susideda su prievartautojais, spardo tave tavo namuose, ar tai galima pamiršti?...Važiuoti galima visur, bet žmogui reika turėti savo namus, kad galėtum sugrįžti.O jie iš tave atimami.Kur Tėvynė? Kur laisvė?Tokie klausimai kyla sąmonej ir pasąmonėj ir tai ankščiau ar vėliau ateis į meną su didžia nenuslopinama jėga.Santrauka:
neieškok manęs eilėraštySantrauka:
veikiama nakties ir Mylene Farmer.Santrauka:
šiek tiek iš mano gyvenimo knygos. palikite komentarą, jei pritariate, o jei ne - visvien palikite.Santrauka:
Iš dziedulio vynmaišioSantrauka:
Džiaugėmės gamtos grožybėmis,nuosavu kiemu ir žinoma Lietuvos Laisve,tačiau, atėjus vakarui,akmenys lėkė pro langus,byrėjo stiklai.Policija negalėjo nustatyti ,kas mums daužo langus,neturėjome tiek jėgų,kad kasdien vis naujai juos įstiklinti ,tai vietoj stiklų užsikalėm fanerą...Kadangi akmenys kartais krisdavo į vaikų lovas,tai reikejo kažkaip griebtis saugumo ir kartu juos neišgąsdinti,palaikyti nuotaiką. Na ir žinoma nepamiršti Lopšinės,nors ir krintant akmenims...Lygiagrečiai vyko mūsų sodybos darkymas - iš po nakties rasdavom nugriautą tvorą,sulaužytus vartus ir t.t. ir taip keturis metus,kol pradėjom iš ten kraustytis...