Mama... Mama, pamestinukė aš. Nekalta, tačiau kenčianti. Kaip ir visi jūs. Galite šaukti ir klykauti gatvėmis apie savo didžiąsias gyvenimo nelaimes. Vis tiek kiekvienas turės didesnių. Ech... Pasiimi cigaretę, atsisėdi ant gyvenimo krašto ir supranti, kad dievai baltais chalatais netiesą kalba. Jie meluoja lyg išprotėję. Ir nieko nesibijo. Gyvenk taip, lyg tai būtų tavo paskutinė diena. Melas! Melas!! Bandžiau, bet tik šiandien supratau, kad nei vienas to padaryti negalime, kolei  to nepatiriame savimi... Jie meluoja. Meluoja lyg prisukami žaislai – nedaug beliko, nedaug beliko... O aš nebijau. Nebijau prarasti gyvenimo, kadangi jis visas sutelpa į šią smilkstančią tarp pirštų cigaretę. Dar vienas prisilietimas lūpomis, dar vienas...
Mama, mama... Pamestinukė aš. Ar paliksiu ką nors po savęs? Juk mano – mažametės traumuotos ilgakasės – svajonė buvo kažką palikti pasauliui. Kad apie mane žmonės kalbėtų. Prisimintų. Kad dėl mano mirties raudotų visa šalis. Napoleono kompleksas. Nors nesu maža. Anaiptol.
Rūkau (retorinis klausimas – jei žinai, kad greitai ateis tavo mirtelė, ar reiktų naudoti esamąjį ar būtąjį laiką?) per daug. Žinau. Skaitau per daug. Myliu taip pat per daug aistringai. Esu per daug atvira. Nekenčiu už mane geresnių. Bet bent viena ašara ant mano užmerktų akių užkris. Žinau. O gal greičiau viliuosi.
Mama mama mama... Paleisk mane, mama. Nebeišlaikysi ant savo kruvinų rankų. Pernelyg sunki esu. Per daug stipriai mane traukia žemė, dugnas, šaltis. Paleisk, manasis ereli... Nešei nešei ant savų sparnų, tačiau ir tu nesugebėjai. Palik, švelnioji saule, palik mane tokią, kokią ir radai – vieną, apsisiautusią plaukais ir dar mėlynom akim. Tiesiog leisk surūkyti cigaretę iki galo.
Mylėjau. Ir myliu. Daug kartų tai sakiau bereikšmiškai, o tiems, kurie man buvo svarbiausi, taip ir neištariau. Svarbiausių dalykų savo gyvenime bijojau. Tačiau nieko nereikšdavo pirmą kartą matytą žmogų įskaudinti, viliantis, jog pati pasijusiu geriau. (Girdžiu Mylene Farmer balsą, skriejantį iš tamsos. Les mots.)
Mama mama... Pamestinukė aš. Cigaretė baigėsi. Sumaigau ją bato kulniuku ir bandau atsistoti nuo tokios artimos šaltos žemės. Akimirkos silpnumas baigėsi.
Gyvenime, aš dar dainuosiu... nors balsas ir prikimęs...