Santrauka:
Atsiprašau, bet vėl tęsiu eilėraščių ciklą apie (ne)istoriją ir banalias problemas. Apgailestauju, bet čia nerasite lyrikos, nėra Mėnulio ir krentančių lapų, ašarų ir meilės saldėsių. Nu nėra, ir viskas... Nesmagu man dėl to nebuvimo... P.S. Pavardžių ir vietovių sutapimas su lietuviškais žodžiais – tik malonus atsitiktinumas, kuris parodo lietuvių kalbos skambumą ir galimybes. Intarpai su draugiškos tautos žodžiais tik paryškina gimtosios kalbos grožį.Santrauka:
Žinau, kad mano statusas neleidžia nieko Jums siūlyti, bet vis dėlto... Įsiskaitykite, įsijauskite. Čia daug didelių skaudesių sudėta. Apie žmonių susvetimėjimą, apie moralės žlugimą, apie (ne)draugystę su savimi, apie mirtį, apie praradimą, apie gailestį, apie auką, apie meilę, apie širdgėlą, apie laikinumą, apie nykstančias vertybes, apie tikėjimą, apie žmones, kurie išeina ir sugrįžta, ir apie žmones, kurie išeis ir nebesugrįš, su šiek tiek liūdnos (savi)ironijos ir trupučiu kukliai interpretuotinų simbolių. Ar tai matote? Ar rezonuoja šis tekstas su Jūsų vidine terpe? Pasidalinkite įspūdžiais komentaruose. Labai ačiū