Tos uogos plaukioja po kraują. Eidavom už namo (miesto daugiabučių sangrūdoje, bet erdvės atrodė neaprėpiamos) daryti sekretų ir ieškoti gerų daiktų. Aplink augo krūmai, apkibę baltais burbuliukais. Taip būdavo vaikystėje. Tokie krūmai auga ir po šiai dienai, tik uogų ilgai nemačiau. Ir šiandien vėl pamačiau.
Suprantu, kad krypstu ne ten, bent jau tuo požiūriu, kad reikia kalbėti apie kūrinį (bet ar ne savo paskirtį jis atlieka paliesdamas toliausius tolius). Jūsų kūrybą sekiau ne vienus metus ir visada, apie ką bebūtų rašoma, stebiuosi, kad viskuo tikiu. Turbūt todėl, kad liečiami egzistenciniai klausimai.
Jau anksčiau minėjau, kad džiugina ir turinį perteikiančios priemonės – paprasti (tikslūs, vaizdinius kuriantys) lietuviški žodžiai – nei baisulinių naujadarų, nei bandymo stulbinti susuktomis konstrukcijomis, juolab nėra dirbtinių jausminių liejinių (kuo šiaip jau kūrinijoje dažnai grojama). O gyvas jausmas, kurį žmogus jaučia gyvenimui, yra.
Kadaise mėgau rašinėti nenaujas teorijas apie kūrinio sluoksnius: tiesioginis siužetas, perkeltinės minties lygmuo ir tas, kas yra poezija. Tų teorijų nekartosiu, niekam jos neįdomios, o Jums intuityviai žinomos. Čia yra poezija.
Šįkart egzistencinę situaciją racionaliai-iracionaliai apsako duobkasys-šachtininkas-kurmis-dirigentas – bet kas, įtrauktas tamsos (prisukamas kasdienybėje).
Kaip šis džiaugsmelis matosi man, tam aklinėjančiam bet kam?
Krebždi, gyveni sau, lydi debesys, nelygu ką vadinsi dangumi, per visokias niurkas prilašina pakankamai smalos, ir tada patraukia kailį nešt į slėptuvę (metų laikai, antžemis, požemis nebūtinai tiesioginiai). Kažkaip ten kapstaisi sukurmėjęs, prie patamsio net, rodos, priprantama (visai gerai).
Bet kažkuriuo momentu išsikasi į paviršių, o jei netyčia, tai net nustembi. Šviesa tunelio gale. Ir kaip buvau pamiršęs. Pasaulis neplikas, jis gal dabar kitoks, aprimęs, bet žylančios pievos tokios gražios, o baltos uogos – tai gaiva, išvalanti dervas. Tai nata, pagauta be tinklų, ji tiesiog yra, ir skamba ji pajėgiantiems išgirsti.
Vos nesulindau į ekraną, bet vis tiek negaliu perduoti to, ką norėčiau. Tad baigiu. Kūrinys apie juodos ir baltos duetą, laiko ratą, tikėjimą, tiesiog apie gyvenimą.
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-11-12 17:10:21
Superinės eilės, taip nuosekliai dėstoma mintis, puiki emocija.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-11-10 16:33:00
Tos uogos plaukioja po kraują. Eidavom už namo (miesto daugiabučių sangrūdoje, bet erdvės atrodė neaprėpiamos) daryti sekretų ir ieškoti gerų daiktų. Aplink augo krūmai, apkibę baltais burbuliukais. Taip būdavo vaikystėje. Tokie krūmai auga ir po šiai dienai, tik uogų ilgai nemačiau. Ir šiandien vėl pamačiau.
Suprantu, kad krypstu ne ten, bent jau tuo požiūriu, kad reikia kalbėti apie kūrinį (bet ar ne savo paskirtį jis atlieka paliesdamas toliausius tolius). Jūsų kūrybą sekiau ne vienus metus ir visada, apie ką bebūtų rašoma, stebiuosi, kad viskuo tikiu. Turbūt todėl, kad liečiami egzistenciniai klausimai.
Jau anksčiau minėjau, kad džiugina ir turinį perteikiančios priemonės – paprasti (tikslūs, vaizdinius kuriantys) lietuviški žodžiai – nei baisulinių naujadarų, nei bandymo stulbinti susuktomis konstrukcijomis, juolab nėra dirbtinių jausminių liejinių (kuo šiaip jau kūrinijoje dažnai grojama). O gyvas jausmas, kurį žmogus jaučia gyvenimui, yra.
Kadaise mėgau rašinėti nenaujas teorijas apie kūrinio sluoksnius: tiesioginis siužetas, perkeltinės minties lygmuo ir tas, kas yra poezija. Tų teorijų nekartosiu, niekam jos neįdomios, o Jums intuityviai žinomos. Čia yra poezija.
Šįkart egzistencinę situaciją racionaliai-iracionaliai apsako duobkasys-šachtininkas-kurmis-dirigentas – bet kas, įtrauktas tamsos (prisukamas kasdienybėje).
Kaip šis džiaugsmelis matosi man, tam aklinėjančiam bet kam?
Krebždi, gyveni sau, lydi debesys, nelygu ką vadinsi dangumi, per visokias niurkas prilašina pakankamai smalos, ir tada patraukia kailį nešt į slėptuvę (metų laikai, antžemis, požemis nebūtinai tiesioginiai). Kažkaip ten kapstaisi sukurmėjęs, prie patamsio net, rodos, priprantama (visai gerai).
Bet kažkuriuo momentu išsikasi į paviršių, o jei netyčia, tai net nustembi. Šviesa tunelio gale. Ir kaip buvau pamiršęs. Pasaulis neplikas, jis gal dabar kitoks, aprimęs, bet žylančios pievos tokios gražios, o baltos uogos – tai gaiva, išvalanti dervas. Tai nata, pagauta be tinklų, ji tiesiog yra, ir skamba ji pajėgiantiems išgirsti.
Vos nesulindau į ekraną, bet vis tiek negaliu perduoti to, ką norėčiau. Tad baigiu. Kūrinys apie juodos ir baltos duetą, laiko ratą, tikėjimą, tiesiog apie gyvenimą.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-11-10 16:12:40
Įdomūs palyginimai, tokie priešpriešiniai; uogos ir žiurkės...