Pradink šalin, juodoji kasdienybe,
Tragedijų Vezuvijau klaikus —
Lava korupcijos, mirčių, kada užmiega
Nelaimėlis ant kelio neblaivus.
 
Žmogau, apsidairyk! Ar dar turi svarbiausią —
Lietuvį, žmogų savyje?
O sąžinė, o sąžinė ar dar kada paklausia —
Kur dingo gėris tavyje?
 
Akmuo ir tas juk saulėje sušyla,
Kodėl tiek šalčio artimui laikai?
Argi vilkai paliko gūdžią girią
Ir mūsų širdys jų nauji namai?
 
Vaikai, senoliai meilės nepažįsta,
Šeima — vien dūmai be ugnies,
Tas pametė, paliko, nebegrįžta,
Net kūdikiai neturi ateities.
 
Man pasakys — taip radom, taip paliksim,
Nerast žmogaus be nuodėmės,
Ant Kryžiaus kalam, kalam vieną Kristų,
Net nemėgindami išlipti iš duobės.
 
Tamsus aš šiandien, kaip užgesintos anglys,
O taip norėčiau gražiausiais žodžiais šviest,
Tik žinios, žinios visos veržias tamsios,
Baugu jau laikraštį, TV pultelį liest.

.........................................................
Žinau, čia tik akimirka, kur verčia susigūžti,
Šimtai ir tūkstančiai visai kitų širdžių,
Tai ačiū Viešpačiui, kad vis galiu dar būti
Tarp Žemės veidą puošiančių žmonių.