Atpažindavau vėją nuo jūros, netrukdavo vėsti,
Ir įprast netrukau. Sukryžiuoti kišenėje pirštai. 
„Viskas bus taip, kaip tu panorėsi“ ir semdavo miestus 
Ir namus ant neoninių gatvių, 
Ir mano namus. 

Atpažindavau. Skendo iš lėto keliaujantis cirkas 
Ir ledų pardavėja, ir kiemas, kur žaidė šachmatais. 
Tu ženklais ant vandens man kalbėdavai, kaip pasiilgai... 
Ratilai — godūs žvilgsniai dangun. 
Sako, lietūs užtruks. 

Tiktai žuvys neplaukdavo neršti, jos plaukdavo mirti,
Kol žvejų akyse nebeliko nei dugno, nei ryto. 
Atpažindavau tiesą — saujelę pažirusių žvirblių.
„Bus, kaip tu panorėsi“, vadinasi,
Viską užsems. 

Sukryžiuoji ir... du, vienas, nulis — slanksteliais, slanksteliais 
Mėnesiena tokia sterili, kad gali perpilt kraują. 
Kaip klastoja tave šitas vėjas ir, et, kaip negali 
Suklastoti vėsos, 
Įsiminusios ženklus vandens.