Bubka su ietimi, o autorius, atkreipkit dėmesį, su dalgiu nuotraukoje. Todėl Pakeleiviui tos asociacijos nėra atsitiktinės. :)))

Ar kaltas persuktas laikrodis, ar kas, bet šioje bulėje išvydau Sergejų Bubką su kartimi. Ko gero, paralelę išprovokavo anksčiau per pasąmonę prabėgęs ietimi besišvaistantis jetis.
Nieko stebėtino. Kad galėčiau komentuoti, su kiekvieno autoriaus kūryba stengiuosi susipažinti nuodugniai. Tada aiškėja žiūrėjimo kampas ir kt. Manau, kad Jums įdomiausia, gal todėl ir pavyksta, į pagrindinę mintį kreipti skrajojimais laike, įvairiais, atrodytų, nesuderinamų reiškinių ir sąvokų deriniais, kitaip sakant, aliuzijomis.
 
Pati paprasčiausia versija to, kas pasakyta šįkart, vadinamasis siužetas, būtų maždaug toks: seni seni tamsūs laikai (šunys ką tik žmogaus prijaukinti), neramu, tuoj bus žygis, o toliau strykt per epochas. Vietomis galima nusišypsoti ar pritariamai palinguoti – šmaikščiai parašyta.
Bet kitaip skaitant, iš tamsos gaubiamų tolių girdėt, kaip su įvairiomis įtampos pasekmėmis blaškosi prijaukinti lojalūs žmonės (liaudis), laukiniai tebetrokšta valdyti (sąlyginai sakant, viską nuo Trojos iki Lietuvos), iki šių laikų galvomis eina barbarai (teoriškai jie vėlesni nei urviniai, betgi čia tapę bendriniais). Taigi išnyra amžinas karavanas Priešistorė–Nūdiena, visa tai tokia konstanta!
Įterpčiau Konstantinopolio grašį – irgi derėtų. Arba, kaip kad skaitant nutinka, įsikibčiau į pasąmoningai atpažintą detalę ir imčiau interpretuoti nemirtingąją Troją – ojojoi, kokios prerijos! Troja, kaip, beje, ir paslaptinga Vienos Tautos Respublika – tai bastionas. Nors pastaroji – gal samplaika?.. Vaizduotė neša lyg Raitelį be galvos, iš paskos liuoksi Baskervilių šuo ir Budiono veislės žirgai, traukia tos tipinių personažų ir įvykių ordos, ir visa tai jokia nesąmonė – tai asociacijos, iš ko ir kyla poezija. Būtent ji – bendrų patirčių ganytoja.
 
Kalbėjau apie suvokimą bei interpretavimą. Norint jau iš pavadinimo galima susiorganizuoti fliažkutę, bet tai nutylėjau kaip gražų asmeninį ekskursą, nes bendroji mintis, kaip manau, čia visgi orientuota į tūkstantmečiais burzgiantį pasikartojimų variklį.
Nebekankinsiu teorijomis apie rašymą ir skaitymą. Seniai aišku, kad ne visiems vienodai gali būti priimtinos išraiškos priemonės, žodynas, bet idėjai perteikti kiekvienas autorius renkasi savo būdus, t. y. atliekant literatūrinį salto, kam herbariumai, kam bulatas.
Nors kūrinys, manau, sulauks įvairių atsiliepimų, tikiuosi, kad ir šis subalansuotas.