Lūžo sofa ir truputėlį mane prispaudė. Bet iki gegužės 17 tikiuosi pakilti, nes atvažiuoja Def Leppard.

Prospektas
 
Didžiąją sostinės magistralę, vadintą įvairių didikų vardais, yra aprašęs ne vienas autorius.
Tačiau skaitytojui vargu ar visiškai išsiskleis prieš kokį šimtą metų Miesto klube pilstyto krupniko aromatas ir vasnojusios damų vėduoklės. O kad ir dukart metuose, spalį ir gegužę, solidarumą demonstravusi masė su balionais ir transparantais – toji po saliuto pagrindinei tribūnai imdavusi skeldėti kolona, kurios atplaišos sklido po šventinę gatvę, į slėpiningus, aprašinėtus kiemus su reikalais... Pakampių raštai margieji seniai užtinkuoti, ir kaip beskaitytum, ryškės tik škicai, skleisis fantazijos. Materija nyksta, pavidalai keičiasi.
Bet mano sode yra įsitaisęs sovietinio prospekto veidą regėjęs ir išgyvenęs patriarchas. Tai iš Centrinio gastronomo pašonėj klestėjusių „Sporto prekių“ vitrinos nužengęs čekoslovakų gamybos treningas.
 
Nuo gastronomo per porą namų paskui buvo posovietinio pereinamojo laikotarpio mafijos tėvo štabas, į kurį, laiko tėkmėje darkart pakitusį, iš priešingos gatvės pusės žvelgia dabartinis „MacDonald's“, vietoj kurio man vis dar matyti senoji „Svajonė“. Turėti svajonę-aparačiuką, skaitantį žmonių mintis, buvo lemta vėliau, o iki jos išsipildymo ten, sienomis susiglaudusi su centriniu knygynu, buvo labai patraukli konditerijos parduotuvė. Ir per gatvę dar kita per daug aukštų, su lipdiniais ir slidžiom grindų plytelėm – žaislų ir universalijų karalystė „Vaikų pasaulis“, kur su maišais ant pečių zujo – kažkodėl iš gausybės turistų ryškiausios jos – sovietinės sesės, avinčios medžiaginėmis šlepetėmis. Būtent jos, troleibusu ar pėsčiomis nuo visai netoliese esančios stoties atvykusios Vidurinės Azijos moterys su iš po sijonų kyšančiais blyškių spalvų pantalonais, lygiai tokiais, kokius čia pirkdavo urmu ir gabenosi atgal į savo medvilnės kraštą...
Bet ankstyvųjų viduramžių galerija gana susijaukusi, išsklidusi, o rišliam sakiniui pavaldūs nebent vėlyvojo periodo kompleksiniai pietūs „Šešupės“ valgykloje, aplankytoje vieną vienintelį kartą – su Ž.B. pašventinti jo garsiojo pakabuko su Pegasu (dramblio kaulas, odinis šniūrelis, Ž. sprandas). Maistas buvo geras, tiesiog tąkart šnapso per daug. Dar įmanoma būtų apie džiazo vakarus „Neringoje“, nors baigtis panaši.
 
Pradedant „Neringa“, ruožas tuštokas, neskaitant plokštelių parduotuvės ir kirpyklos. Į šią įstaigą ypač užeidavom, nes tam tikro kontingento meilė Juozytis (stilistas būtų) gerai uždirbo, nestandartiškai matė pasaulį. O aplinkui  mirksėjo „Akimirka“, toliau „Rūta“, „Mėta“ ir „Žarija“.
Rajonas dėkingas: centras, viskas arti: ministerijos, departamentai, „Vaga“, tarpuvartės.
Todėl argi keista, kad grindinį ir slenksčius nuolat šlifavo įvairi liaudis: darbo, kavutės su likeriu mėgėjos ir spec.žymūs veikėjai – kuris iš redakcijos, kuris šiaip traukos pritemptas. Vienas iš jų kartais kurioje nors poilsio įstaigoje palikdavo savo žaliąjį portfeliuką, bet visi žinojo kieno ir neliesdavo.
Prospektas – tai ne Senamiestis, bet kai iš ten į minimąją atkarpą atklysdavau dažniau, nutiko visai įdomus nuotykis ir man.
 
Prieš jį, reikia pasakyti, klajojau po tuščią Katedros skverą ir ant suoliuko netoli požeminių tualetų susipažinau su kažkokiu tipu, su kuriuo, aplenkę susnobėjusią prospekto įeigą – „Literatų svetainę“, nuėjome į Centriniame  pašte buvusį taupkasės skyrių. Apie kažką pasikalbėti užsukome į vieną kitą šalutinę knaipę, vėliau netyčia pasimetėm, ir tada pro visus minėtus taškus atsidūriau „Žarijoje“. Strategiškai gerų vietų nebuvo, tad su šašlyku nusėdau kažkur salės kampe, prie stalo, ant kurio užsikvempęs maitinosi vidutinio amžiaus vyras, o šalia, tiesdamas kaklą į mano pusę, dairėsi grafinas. Maniau, kad vyriškis turėjo būti irgi apsilankęs pašte ir praėmęs kokį indėlį, nes kai mus paskutinius iškrapštė laukan, buvo tamsu.
 
Kelią rodė tik gatvių šviestuvai ir giedra vasaros naktis.
Po kelių pakopų plačiais laiptais pajutau save erdviame kambaryje. Jei nemeluoja romantiko vingiai, buvo net graži koklinė krosnis, o prie seniems pastatams būdingo ir lyg kaldiniais puošto lango didelis popieriais apverstas stalas. Pilna peleninė, voliojasi kamštis... jauku. Susmukau į odinį krėslą.
 
Bevakarojant atsirado dar. „Gintaras“, – sako vienas. Prisijungė be ceremonijų, gal kad turėjom tik vieną nesutapimą – šeimos klausimu, o šiaip labai atviras, teigiamas, jau draugas draugas. Su Gintaru atėjo ir Dručkis.
Paskui jų buvo daugiau, nes atminty patalpa klega. Yra užkandžių ir merginų, ir rodos, kad mūsų langas naktyje plieskia, nors negarantuoju, garantija tiktai ta, kad žaidėme butelį. Na ne vestuvių ratelį, kur reikia butelį sukti ir su kakliuko lemtuoju pasibučiuoti, o paprastą. Girdėti dar tai, kad vienu tarpu diskusijose įsikarščiavęs būsto šeimininkas pradeda žvanginti raktais. Nepaklusęs draugiškoms replikoms jis ima varstyti seifus, o kai iš vieno išlupa ir taukšteli man priešais nosį rusvai žalsvą stiklainį, net atsikvošiu: trilitris žolės.
Galėjai semti sauja, ryti apsiputodamas, svaidyti į orą ir lįsti po dulkėmis, bet pasiūliau pirmiausia daryti suktines. Teorijos... Reikėjo papirosų su popierinėmis tūtelėmis. Reikia – tai bus. Ir iš kažkur neilgai laukus atsirado „Belomor kanal“.
Iš laimės žvengiau kaip eržilas. Laiko neskaičiavo nė vienas.
„O nori, aš tave užverbuosiu?“ – iš stalčiaus traukdamas ir dėliodamas ant stalo pasus markstėsi pažįstamas iš „Žarijos“. Paprašiau pateikti dokumentus, kas per vienas esąs, jis – žinoma, prašom, o tada nusikėlęs nuo spintos rašomąją mašinėlę prisėdo, įsuko popierius lapą, įsmeigė žvilgsnį ir užmigo.
 
Kur esam, priminė telefonai: vietinis milicininkus skubiai iškvietė į patrulių dalį, o miesto linijoje išniro nekantrus interesantas – per žarijas ėjusio draugo žmona. Tas pabudintas bandė grįsti esąs darbovietėje, bet moteris suprato, kad vakar gautų atostoginių jau nėra. „Taip ir reikia tam durniui“, – perdavė ji bandžiusiam tarpininkauti Dručkiui.
Iš reido grįžo milicininkai. Siūlė parvežti, bet išėjau savom kojom.
Šventaragio gatve, paskui Katedros aikšte, per skverą pro Vilnelę. Laikas prieš pat Nepriklausomybę. Vidaus reikalai.
Gražus buvo to didelio viršininko vardas, o kitų nors užmušk neprisimenu, tik Gintarą, nes jis dar kurį laiką skambinėjo, narstė vakaronės prisiminimus ir derėjosi, kol galiausiai nesąmonių virtinę baigėm puikiu „Pamirštam.“
 

Ryšys
Takelius į kapus mina ir tokie, kurie pašaliniams kelia abejonių, o giminėms džiaugsmą, kad bent tiesioginiai  palikuonys nusisekė...
Panašus į mane yra nebent periferijoje gyvenantis ponulis D., amžinatilsį tetos Aldonos sutuoktinis, bet netgi aš neturiu supratimo, kur jis dabar. Anksčiau skambindavo, šnekindavo, bet pagaliau gavę savo dalis už protėvių žemes pakrikome kas sau. Per trečiuosius asmenis girdėjau, kad D. buvo nukakęs į Turkijos kurortus, ten pasiklydusį vietos policija vis dėlto pagavo ir parsiuntė į gimtuosius kraštus, bet toliau kur jis patraukė... buvo minėjęs šarko dušus ir purvo vonias, bet tai seniai…
Aišku, kad kapinėse šį sezoną vargiai susitiksime, todėl protėvius paminėsiu individualiai. Ir išgaravęs p. D., šiaip jau žemdirbystės mokslų daktaras, visada mėgo meną, tik daugiau didžiosios scenos – lankė šokius, teatrą, atlikdavo išskirtinius numerius gentainių užstalėse ir pakasynose, kur prie žiojinčios duobės staiga išsitraukdavo aforizmų ar pamokslų ištraukų rinkinį ir cituodamas velioniui, iš anksto ir lydintiesiems, linkėdavo gero kelio. Bet aš telkiuosi daugiau į kamerinį žanrą, nes ir žiūrovų skystai, ir išvis mano raiškos per amžius kitokios.
 
Rekvizitas visgi svarbus visiems. Dabar apyvartoje proginis, bet kaip visi susipratę parduotuvių šturmuotojai pakuotėmis žvakių neperku, iš anksto jomis nesirūpinu. Nors turėjau perimt tėvuko potraukį – prasimanius parafino luitų ir virvagalių, spalio antrą pusę skirti žvakių gamybai namų virtuvėje, kad po visko nuo sienų ir lubų krapštydami prikepusius gurvuolius namiškiai galėtų visaip minėti iki kitų Vėlinių. Genetika reikalas rimtas, iš įvairių antrinių žaliavų išsiverdu ir muilo, bet žvakių tai ne, mat jų yra pirkti prie kapinių vartų. Eini į svečius be buitinės įtampos, gausybės maišelių čežinimo, atsilankius ramiai galima patylėti ar pasikalbėti balsu, o paskui, palikus kokį svarbų niekutį iš senų laikų ar įmautėje įsuktą knygą, atremtą į datas, atsilabinti iki kito susitikimo. Taip aplankau bendražygius, kurie nebenori sugrįžti.
O protėviams, arčiau pažįstamiems ir tiems, nutolusiems, kurių net kapų neatseku,  siunčiu eiles oro paštu, ir nors žinau, kad nė vienam per kelias kartas jos nebus įkandamos, tokie išmislai nė vienam nerūpėjo, bet ir žinau, kad atlaidžiai išklausys ir supras, jog atsimenu ir pasiilgau.
 
Eilės – poetės, rašymui paskyrusios visą itin uždarą savo gyvenimą. Liko ar ne 2000 kūrinių – ranka perrašytuose ir į knygutes susiūtuose lapeliuose, prijuodraščiuotose ir sumestose į pintinę skiautėse, kurių fragmentus ji kai kada įterpdavo laiškuose, manydama, kad jos tirštus kalambūrus gavėjas turėtų suprasti… Išvis ji savo eiles vadino „laišku pasauliui“.
Ten neretai nukrypstama nuo strofinės struktūros, paleidžiamas rimas (mėgo nelygų, nenudailintą; jei rimuojama, tai ir tos pačios kalbos dalys), sugalvota sava ženklų sistema, didžiosios raidės ir ilgieji bei trumpieji brūkšniai naudojami nenuosekliai, taip, kad geriau atitiktų jos bendrą sumanymą. Kūriniai beveik visi neturi pavadinimų, tik numerius.
Poetė, skeptikų vadinta ir diletante, po mirties įvertinta, pripažinta novatore ir laikoma viena iškiliausių amerikiečių literatūros figūrų.
Iš pirmo žvilgsnio „paprasti“, netgi „vaikiški“ kūriniai prikausto ir traukia į gelmę.
 
Eilėraščių dažnai neįmanoma priskirti konkrečiam žanrui ar grupei. Mistikos ir anapusybės alsavimo persunkta lyrika? Ar poezija?
Pati apie ją yra sakiusi: „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekad neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks kitas būdas?“
 
Verčiant eil. 712 (vertė Sonata Paliulytė) palikta beveik originali ritmika, tik mirtis čia moteriškos giminės (originale ji vyriško prado atstovas He  – lyg kavalierius Mirtis privažiuoja karietoje).
 
Emily Dickinson
 
Because I could not stop for Death –
He kindly stopped for me –
The Carriage held but just Ourselves
And Immortality.

We slowly drove...
---
 
Kai nesustojau aš – mirties
Sustojo karieta.
Nemirtingumas ir mes dvi
Susėdome greta.
 
Ji vadeliojo be skubos –
Dėl paslaugumo to
Atsisakiau darbų visų,
Ir dykinėjimo.
 
Riedėjom pro mokyklą – ten
Šėliojo mokiniai –
Pro spoksančius javų laukus
Ir pro saulėleidį,
 
Tiksliau – jis ritosi pro mus.
Sužvarbus nuo rasų,
Virpėjau po lengvu rūbu
Ir tiulio gobtuvu.
 
Sustojom: namas panašus
Į gumbą po žeme.
Jo stogas vos įžvelgiamas,
Karnizai – žemėje.
 
Praslinko šimtmečiai, tačiau –
Greičiau, nei ta diena,
Kai supratau – kad trauks arkliai
Ir amžinybėje.

(„JAE kurjerio“ žinios)
Ne pasaka, o gyvenimas. Kažkur toli pasiliko nelaimės ir sielvartas, nes viską išdalinus, išleidus laukais kitaip ir būti negali. Pavojai nesiveja, niekas nejaudina, tad skaidria galva didžiąją laiko dalį guliu po figmedžiu ir tiesiog lepinuosi.
Kad galutinai nenuplerčiau, turiu pusę etato kultūros namuose. Mitas, kad dvasinis gyvenimas dykumose merdi. Rengiamos šventės, prodiuseriais padirbėti atvyksta užsieniečių.
 
United Dovženko korporeišn
https://www.youtube.com/watch?v=YV95hs5lVIA vietos gyventojai
https://www.youtube.com/watch?v=def3ob2h-1s kviestinis vadovas

10.05 Štai pagaliau ir jis, senas patyręs lovelasas
https://www.youtube.com/watch?v=ZRwQIuDeapE&list=RDZRwQIuDeapE

10.13 Liaudies išmintis: Ruošk roges vasarą (vaizdas vakar Žygimantų g. 12)
https://www.google.lt/maps/@54.6907551,25.2816995,3a,39.6y,148.38h,84.68t/data=!3m4!1e1!3m2!1sEg4HU2R2d1acsIU4_kcCgw!2e0
Foto detaliau.

(baisus įvykis iš patirties)
Po alinančių saviugdos mėnesių jau beveik pasiekiau ramybę, nutolau nuo civilizacijos grėsmių, žodžiu, išgyvenau kažką panašaus į nirvaną. Bet nelabasis, o gal kaip tik raištį nuo akių nutraukiąs pirštas, pakvietė mane į vietinį paštą. Vaizdavausi, kad einu išsiųsti siuntinį su egzotinėmis gėrybėmis, bet kur tau, iš tikrųjų vos įėjęs susigundžiau kompiuteriu su internetu – lyg tarp kitko šovė mintis pasidomėti, kaip gyvuoja mano youtube skyrelis. Ojoj... įrašai abejingų nepalikdavo visame pasaulyje, kai kuriuos savavališkai perimdavo net magnatas www.15min (kai į renginius nebūdavo įleidžiami reporteriai), žodžiu, svaigau nuo pojūčio, kad tarnauju kultūriniam judėjimui. Bet kaip klydau pasidavęs jausmams, negaliu!
Nes smūgis, trenkiantis iš ten, kur, kaip įsivaizdavai, tavo džiaugsmas, bendraminčiai, šypsenos, yra baisiausias. Tad kai prisijungiau, netekau žado: gi tas liepos regėjimas... Štai jis, pagaliau supratau, kas yra tas neaiškus pjautuvas ir ištaškyti subproduktai: mano vertingoji youtube fonoteka išnaikinta! Baisus raudonas įrašas skelbia, kad už taisyklių laužymą bei nelegalią veiklą (o iš tikrųjų žinau, kad iš pavydo). Kaip ir visada, nukentėjau per atvirą širdį ir fanatišką prisirišimą, čia tai jau faktas.
Suraičiau gromatą pasaulinei youtube vadovybei, tegul žino, kad kitąkart užsidėsiu slow down arba speed up, apeiti klastą galima įvairiai. Tegul negalvoja, kad nuolankiai kapituliuosiu.
Gali būti, kad minėtasis smūgis nėra galutinis, tai tik dar klaikesnių įvykių preambulė, bet nieko klaikesnio įsivaizduoti nepajėgiu.
Nors ir gerai, yra ko laukti – bus blogai, bus ir gerai.
---
Kol youtubininkai neištrynė, savo žinion paimu kol kas sugriebtus kolegų įrašus, kurie buvo ir mano fonotekoj
https://www.youtube.com/watch?v=2rKEoyyVXcs living on the edge
https://www.youtube.com/watch?v=ORrzn7AhwgA graži BG

Žolinė. Vasara jau išdainuota. O aš negaliu apsispręsti – eiti į Turkiją, kad pagaliau papjautų seldžiukai, ar sukti kur nors tolyn. Mąsliai kramsnoju ašuotes (vitaminai bei dantų šveitiklis, nes higienos paisau ir agonijos minutę) ir mąstau, kaip nelengva susidoroti su savo silpnybėm. Kam kankintis, bet va, pats kinžalą įsismeigti atidėlioju, nes iki paskutiniosios lieka nuotykiai.
Galop susitaikau, kad išsinarplioti iš tos pagundos žabangų padės kokios nors aplinkybės. Taip šią dieną palydžiu pasinėręs į status quo. Labanakt, negailestingas tobulasai pasauli.
Tik išsirauta šaknim dar užrašiau savo paskutinius duomenis ir paslėgiau prie kelio. Palieku likimo valiai. Vadinasi „Dovanos iš Rytų“

Akrostichas
K... Camel vardu aš romantišku.
Adatos skylė betgi dar neįveikiama.
Mano iliuzijų kupros neišsilaižytos negyja.
Ieškau tad atilsio savo dykumose arabų.
Labai tariausi esąs atkaklus, bet visgi
Iškilmingai skerdžiams pabuvęs keršto nenoriu.
Suluošintas renkas ne tvarstį, o atsiribojimą.
 
Mezostichas
Išnyko visa.  Kaip skausmai Jobo.
Nudyrė širdį. Ar bent pralobo.
Tebūnie taip. Miokardas negyvas.
Teesie valia. Išrastas jau nebuvimas.
Kažkur upės. Lėtos ir drumstos
Jos plaukia. Ilgas aidas dunksi
Beskausmis. Susigerdamas kaukia
 
Telestichas
Sezam, atsiverK
Virski raudA
Vizijas ten suvaroM
Rausvi cherubinaI
Kedenasi koL
Meilūs vyksta vaidaI
O sėlina maraS

Iš oazių 

https://www.youtube.com/watch?v=k84bKnsd9aE
Atkaklaus darbo ir prigimties fiesta ir šioje lezginkoje
https://www.youtube.com/watch?v=VPcSLxXmmhM

Papuola ir kitokių brangakmenių.
Programa laisvoji (remix), daugiau nieko ir nereik. Nes juk bet kokia saviraiška yra kūryba.
https://www.youtube.com/watch?v=aksalcLnS1U

08-13
Priviet iz Baku, prijechat ne mogu. Dar pabūsiu, čia kadaise, atsėdėjęs už anašos kontrabandą, gyveno Rustamas, Zahid ogly, L. prospekt Nr.xx. Tingus minkštas vakaras, uždaru kiemu tyliai praplaukia kantrioji mama, prie stalo vinguriuoja kalbos apie Iraną, vietinius reikalus, kvailus pokštus ir kita, jaukiai krizena musulmonai ir ne, mat vakaroja artimi žmonės – kaimynai, sūnūs kelių tautų, kurių namai klesti azerų žemėje...
Seniai pasikeitė gatvės, išsipjovė ten jie, o kas liko gyvi, išsilakstė, prapuolė. Pasakų slėniai aptemo staiga ir todėl liko amžinai gražūs.
O Lietuvoj turbūt jau priešrudenio vaiskuma, ir vėl ten lengvai atsidūsta dienoraštis, kurio nenudailinti įrašai tikriausia tikrovė.
Jos klostėse gęstantys ir pliūptelintys muzikos garsai pašalinės ausies atmetami kaip triukšmai. Sako, nesubtilu.
Bet ar ne panašios tos jūros marios ir dausos sugaudytų ir laidomų begarsių žodžių, čia pat išgaruojančių, – tie fontanai, kirbėjimai, grakštūs nešulių nusikratymai, vaizduojantis ir kai kada įtikint, kad atsiplėšta nuo čia.
Būna. Bet jei žemių trauka nepaleidžia, tylos pavidalas gali būti tiesiog ištvermė.
Su meile – Kupranugaris

--- (subtiliems yra paprasti ausų kamštukai)
pavasario lietuti, tu pažadinai seną liūdesį
https://www.youtube.com/watch?v=qcSMHBkfi1A
https://www.youtube.com/watch?v=NCvfNs_zYYw

 

... Kažkur už mylių mylių, kur dar didesni karščiai ir naktimis garuoja į šlapias paklodes įsivynioję kokonai, yra šiltieji kraštai, o juose stūkso prisiminimų kalnai. Esu prie pat, bet nesiruošiu kopti – papasakoti jie visad atrodo žaisliniai, o nostalgija kažkodėl virsta komedija.
Nors kodėl gi ne, į viską galima pažvelgti visaip. Tik yra geresnių, ne namudinių šio žanro pavyzdžių, juos talentingi meistrai yra sukūrę tikslingai.
Scenarijai tiek gyvi, kad atrodo – pakeiti personažų vardus, ir esi tarp senų pažįstamų. Pavyzdžiui, menu, buvo toks Arturčikas... Na, žodžiu, man tais kūriniais iš gyvenimo netikėti neišeina. Su išmanymu ištraukti žmonių bruožai, puikiai perteikta santykių dvasia. Kiek tai įdomu kitiems, nesiimu spręsti, bet manyčiau, kad gali patraukti bent jau kai kurie išoriniai dalykai, kuriuos įmanoma suprasti nesuprantant nei to regiono, nei to meto realijų, nei žodžių. (Ir gimtąja kalba ne visi susikalba, o štai neverbalinės priemonės kaip fizionomika, detalės ir pan. dažnai gana paveikios.)
Tarp puikių aktorių ir tas įsimintinu veidu: didele nosimi ir būdingomis tautai liūdnomis akimis, tik jo dar liūdnesnės negu kitų – sukaupusios jokiu darbu neišmušamą asmeninį skausmą. Mažai kas žinojo tai, kas vėliau buvo pateikta žiniasklaidoje, internete (5 dalių Istorija odinočestva – nevaidmeninis gyvenimas, kuris, reikia pripažinti, labai nelaimingas).
Tik ar jaudina kito bėdos. Pagalvojus apie save panašioje situacijoje gali suimti truputis užuojautos, bet iš tikrųjų tai greit užmirštama. O štai artistas linksmintojas – populiariausias ir tvariausias statusas.
Visa ši įžanga tam, kad būtų prieita prie komedijos kaip kūrinio paskirties. Vertėtų jas žiūrėti ištisai, nors ištraukos irgi geros. Tiesiog pramogai.

„Mimino“
https://www.youtube.com/watch?v=eHrDGN3hvtc pažintis viešbutyje
https://www.youtube.com/watch?v=GRrZioIwKnA lenktynės restorane
https://www.youtube.com/watch?v=YJ5RhkYpqVA baigėsi pinigai; rezgamas biznio planas; netikėtas susitikimas
https://www.youtube.com/watch?v=vtXSskfgL0U teisme

Šis gal lengviau žiūrimas – „Kaukazo belaisvė“ (F. M. vaidina dėdę, epizodas)
https://www.youtube.com/watch?v=-aFimeu-4DM

Paskutinę liepos dekadą pasitikau labai gražia melodinga sutartine, kurią atlieka vaikinų vokalinis instrumentinis ansamblis
https://www.youtube.com/watch?v=Z80ErIhYkZs
Bet šiai nuostabiai giesmei nereikia nė scenos
https://www.youtube.com/watch?v=AZehGlB4B6o

07-16
(Meninis laiškas)

Užstrigau niekur, apylinkės man dar nepažįstamos. Į žvaigždes seniai nesižvalgau, nes danguj nieko gero, ten pakibusios tik aibės tekstų, kurių patys kūrėjai nejaučia. Kitąkart ir patogiai gyvendami kažką sukonstruoja apie netektis, nes iš žodžių tai padaryti galima. Pilnas skliautas tų netikrų ašarų. Pripažįstu, kai žiba gražiai, bet tokiais dzinguliukais netikiu.
Mano ir gyvenimas nenusakomas, ir refleksijos kitokios. Iš neturėjimo ką veikti dažnai imuosi lyginti įvairius asmenis su horoskopų duomenimis (mėgstu šią temą, nes duomenys pateikiami iškreipti). Kurį čia pasigavus? Jautį, kuris kenčia ilgai, bet įsiutęs šluoja kaip cunamis? Fantastišką (užtenka vieno žodžio) Vandenį? Gal meniškąsias (nors labilios psichikos) Žuvis ar jautriuosius Vėžiukus? Dvynius, su kuriais sunku dėl jų dvilypumo?.. Na, sunku faktiškai su kiekvienu ženklu, čia kalba ilga, todėl šiąnakt kabarojuosi į gerai matomą Šaulį.
(Bus remiamasi tik asmeniškai pažinotais asmenimis.
Kaip apibendrinamuosius pavyzdžius imu kelis tarpusavyje skirtingus, o kartu sudėti jie tik paspalvina bendrą sudėtingą šio ženklo paveikslą.)
 
Pirmasis yra Klemensas, kuris visąlaik buvo aktyvus tarp žmonių, savo laiku daug nuveikė fronte ir partijoj, bet užvis labiausiai rūpinosi kerėtojo karjera. Ir tai buvo net ne karjera, o tai, kas kraujyje, todėl sekėsi natūraliai. Viena, antra, trečia, parako dūmelis tik rūksta... Štai radau atviruką, rašytą žygiuojant į pensiją ir siųstą studentei: „Klausyk, prisiminiau karo metų eilėraštį: saulė, saulė, paklaikus kaitra, lašo vandenio niekur nėra...“ Laiškelis ilsisi anksčiau dovanotoje P. Širvio knygoje, kur parkeriu išlietas pagražinimas duoda suprasti, kad tapatinamasi su poetu. Net gilioje brandoje šis šaulys nemetė ieškojimų už kažkelintos šeimos ribų (tai poreikis bendrauti, kas šauliui būdinga). Paskutiniai duomenys nutrūksta tada, kai šaulys griūva pakirstas kirmėlinės ataugos priepuolio (apendicito) ir zyliojimai liaujasi dėl komplikacijų.
 
Panaši poetė yra ir pažinota šaulė Birutė, kuri bendraudavo tiek laisvai, o sėkmingiausiai su tokiu pačiu šauliu, tik viršininku, kad abu ir suabejodavo, kur kieno vaikai. Birutė laikė šaulį ant užuominų pavadžio, vis rodydama sūnaus nuotraukas. Tai truko dešimtmečius, gyvenant paralelinėse šeimose. Taigi dar labiau aiškėja, kad ryškus (negalima teigti, kad vienintelis) šaulio bruožas – troškimas bendrauti, dažnai dėl kokių nors tikslų bendravimą ir imituojant. Ne per didelio proto šaulei buvo naudinga, šauliui smagu. Šis ženklas – iš esmės linksmas žmogus, į kasdienybę ir posmą įpina kokį, bet nuvalkiota frazė „niekada nežinai, kas kito širdy“ irgi tinka. Toji smarkiai bendraujanti natūra ir liūdi, ir savaip jaučia, tik ne viską parodo. Kartais liguistai ieško kitų pagalbos, bet nerimui praėjus viešai viską paleidžia juokais. Stipru.
 
Dar vienas atstovas būtų konkrečiai menininkas. Daug jų regėta, bet šįkart tinka antras iš dviejų, kuriuos dažną ankstyvą rytą lyg tyčia sutikdavau aikštėje prieš buvusius Karininkų namus (Totorių ir Benediktinų g. sankirtoje, dab. KAM) pakeliui į darbą.
Jeronimas – ne šaulys, tiesiog kuklus pradedantysis, bet jau kaip reikiant pažengęs. Tas ir baisiausia. O Riebalas (toks kitų suteiktas pseudonimas) savo konusą velka vos spėdamas, vis pasitaiso sulipusią sruogą, kuri nenori kristi paslaptingai, per akį, keikia antsvorį ir apskritai likimą: jo kūrybą kolegija atmetė. Šitiek laiko skaudžiai rymota prie popieriaus lapo, karpant ir klijuojant. Kodėl kažkokiam Jeronimui viskas sekasi? Juk ir jis, Riebalas, išgyvena kažką, čia ir yra esmė bei savitas stilius, nesvarbu, kad...
Jis graužiasi, bet nėra akiplėša, tad nuduoda, kad linksma. „Būsiu prie bajerio, – pasikliauja prigimtimi Riebalas. – Knygų daug nesu vartęs, bet būsiu kietas kitur.“
Ramybė jam nepažįstama, bet toks jautrus žmogus tyko palankaus meto kantriai. Išrinktiesiems būtinai teks laimė pažinti, kas yra tikrasis poetinis aš. O iki tol jis tik plačiai geranoriškai šypsosi, nors iš tikrųjų rezga metaforų tinklą, kuris ypatingas tuo, kad mato visi, tik ne tas, kam jis ruošiamas. „Che che, – trina rankas kuriantysis. – Išdursiu Jeronimą, kuris man savo sampratomis svetimas, išdursiu visus.“
Ir Riebalas pagaliau meta tinklą į išsirinktąją auką iš reikiamų sluoksnių, apsimetęs, kad tai jis pats likimo auka. Vėliau paaiškėja įvairūs reliatyvumai, bet iki tol šaulys daro tai, ką tvirtai žino: reikia privesti taikinį iki katarsio, o paskui nusišalinti ir gėrėtis rezultatu iš tolo. Tai ir yra išgyvenimas, kurį galima panaudoti kūrybai!
Bet prieš šią kovą už būvį dar svarbu yra nutaisyti veidelį. Visada reikia būti žymėtuoju menininku.
Reikiami sluoksniai šiuo atveju – kas nors iš kolegijos, pageidautina moteris, ypač nebe kažin kokios paklausos. „Vaidinsiu, kad ji idealas, – mąsto Riebalas. – Nieko nekainuos. Gi nesakysiu, kad būk su manim ir buity, ir žmonėse. Nelabai ir tiktų, pati supras.“ Kai jau nuspręsta ir bendravimas prasidėjęs, Riebalą apninka abejonės. „O gal nesupras? Įdomu, ar nedaviau kokios vilties? Žiūri kažkaip. O ir pats sau ar prisiekčiau, kad idealas gali būti vienintelis? – mąsto persigandęs meno žmogus. – Bet kodėl, visai gali, – pasidrąsina, – kol taip atrodo man.“  
Tinklininkas tempia laiką, kartais ima ir neklausiamas netgi atsiveria, toks nesuprastas ir nelaimingas, tik paskui lyg netyčia prasitaria: „Taip, žinote, parašau, rašinėju... bet nesureikšminu...“ Maždaug, esu nerūpestingas, o tuo ir žavus.
Viskas eina sklandžiai, sluoksniuose judėjimas be jokio spaudimo, raštai jau pakeliui į teigiamą pusę. Autorius ir neįkyrus – apie save primena lakoniškai, žinute, akyse gali nesirodyti mėnesių mėnesiais. O ir kam, jeigu nėra ką pasakyti. Na, gal tiktų koks nors senas anekdotas, įpainiotas į minėtąjį tinklą, bet daugiau tai jau ne. Galų gale ir poetams būna baisu. Geriau užsisklęsti.

Žinoma, ilgai šitaip tęstis negali, ir kažkodėl kyla viesulas, mestieji tinklai draskomi plėšomi, bet žiū! – pralaukus ir nutaikius momentą metami vėl! Reiškia, šaulys ne tik kad suprato, bet visada žinojo: konkurentai beverčiai (parašo neblogų dalykų, bet...), poezijai ribų nėra, o naujame užmetime ne vienas dar kartą sužino, kas jis toks poeto širdy.
Kaip matyti, šauliai itin pasiduoda peršviečiami literatūros ir meno lazeriu.

https://www.youtube.com/watch?v=GoazcMXGXxk bendravimo lengvumas