sudegiau saulėje
kaip negyvas kalbėjimas
plyšauju lūpose
o jos veriasi veriasi
manimi lyg daugiau
ką kalbėti nebūtų
nusirengiu save
pasilieku kely
ir kajutėse
vienišesnių už jūrą
bocmanų
jungų
tik surankiok mane
po lašą
po smiltį
kol dar žiojas dangus
begalinis ir lengvas
kol dar norisi
gimti
kol dar
matosi langas

dar niekada taip gausiai netikėjau
kad nuodėmė - bendra vienų pažadinta
į sausgysles įsikertai sudylina
dienas į buką laiko ratą
dar niekada taip velnikai netroškau
sugerti visą aistrą ligi lašo
kad begalybės akyse užtroškę
bedieviai klyktų kad kančios permaža
dar niekada taip svaigiai nekvepėjo
sukruvinti balti infantės pirštai
ir baltos lūpos
dieve, nusidėjau
ir rytaskambario tamsoj numiršta
dar niekada nenuėjau lig miesto
tik prieangy dvi bėgančios švieselės
liepsnų liežuviai smilkinius palies tau
sudegsi bučiniu aistroj bevalėj

tu supiesi su paukščiais
ir tik vyturys
aukštėliau už svajonę pakyla
ir nuleidi sparnus
ir užmerki akis
nes daugiau negali
nes daugiau nebemyli

tu neri su gulbe
ir su antim plauki
ir tik žuvys
skylėtam juodam vandeny
daug giliau už tave
ir daugiau nežiūri
kaip šauliuosi tave
nebylia žuvimi

tu dar nematei
kaip išsikalė diemedis
tiesiai iš vakar širdgėlos
toks jaunas
lankstus
pažiūrėjo į saulę
susijuokė

tu dar neatsimeni
dar nematei
kaip liguistas dangus
nusidažo prieš aušrą

o aš leidžiuos
gilyn į pasaulį

pasitikti jo basomis
kadpajusčiau kiekvieną vingį
ir mintį

ir tik žodžiai žali
juodame vandeny
pasilieka ramiai
lyg paliest juos gali
susiūbuoja
baugu
meldų baltas glėbys
jais rašau ant bangų
aš pražia
vidurys
aš tyla
pabaiga
akmenų lavina
tirpsta akmenys
lietui
bučiuojant tave
tiktai žodžiai žali
giliame vandeny
pasinėręs klausai
jų plakimo širdy
meldų rankos apglėbs
smėlio kojos apaus
nebūtim užmaršties
andainykščio
rudens
tiktai žodžiai žali
sekliame vandeny
jų glėby kęsta meldai
pradžia vidury
pabaigos
atsirėmus
baltučiais delnais
rašo krantą
tik lūpom
per akmenis eis
kol nutys jie
mėnulio šaltais
spinduliais

tikros moterys
rengiasi vėjo kuždėjimu
tikros moterys vengia
žiūrėti į dangų
jos prabyla tik tamsai
ant lango užėjus
ir dažniau negu lūpos
kalba jų rankos

tikros moterys
eina giliau negu siela
suledėjusiu debesiu
bandenį nešdamos
jos pilna krūtine
nauja dieną pasėja
išskalaudamos vakarus
ošiančiuos melduos

o jūs pažįstate medžius?
kiekvieną topolį ir klevą
jų saldžiai miegančius lapus
ir pažadų svaigių nektarą
ar atskiriate kamanes
nuo jų rainų laukinių sesių
klajojančių po galveles
bepročių dobilų rausvąsias
ar atpažįstate lizdus
kukučio, tetervino, zylės
jų tobulus įdubimus
įspaustus pasislėpt mažyliams

skaitau komentarus.
dėkoju.
už dėmesį.
parodytą mano asmeniui.
kūiniui.
minčiai.
ir taip pasiilgsu dėkoti už įžvalgas.
kada skaitot ne žodį,
o Mintį

paskutinis gurkšnis
tylios begalybės
kai nutolsti nuo visų
o pirma - nuo savęs
paskutinis mirksnis
kada mėnuo lydosi
apsivilkęs
kreidine tamsos sutana
paskutinė malda
už gyvuosius ir mirusius
nes malda
niekada nėra už save

Jūs tokie svetimi
mano Vienatvėje
Kia ima artėti sienos
ir skyla dangus

Jūsų virpančios rankos
taip begėdiškaip nuogos
kol nieko nesakydami
traukiatės man iš gyvenimo

ir juokiuosi
jus pavymui-
na nejaugi pravirksiu
jei traukiasi debesys

taip niekada ir nepažinę
ką reiškia šypsotis

pilna burna
kai verkia dangus
kai nieko daugiau nebereikia
tik verkti