← Atgal

anamcara UŽRAŠAI

Sukurta: 2011-12-11 23:28:17

ribok mane lietaus lašais
ne meile

Sukurta: 2011-11-30 21:21:01

tu man daugiau negu vanduo ir oras
daugiau nei aš pati nes tavyje
temoku skleistis

Sukurta: 2011-08-07 21:36:48

tebetrokštu
nors prietemos vynas
tingiai sunkias
per langą į patalus

Sukurta: 2011-08-05 19:27:11

tik mėnesio rankose
mano liemuo
užsidega meldais
kai basas lenkies
passiemti
delnais numalšindamas
vyrišką troškulį laisvės

vanduo ajerais pakvipęs
įsigeria odon
o aš tik meldžiuosi
prieš srovę
kol upėmis
ražosi dangūs

Sukurta: 2011-08-04 19:55:23

tos saldžios paslaptys akių
kai Tu žiūri o aš tyliu
ir gena miglos debesų
brydes mano basų avių

Sukurta: 2011-08-02 22:05:48

tu žinai, nelinkėjau tau boga
ir save atiduodavau visą
nemeluoju - matei mane nuogą
akimis liejai prietemų misą
neužgęsk dar maldauju
nors viskas
pasibaigti suspėjo
seniausiai
tu esi ir manęs nebekuri
aš esu ir tavęs neklausiu

Sukurta: 2011-07-29 07:34:52

juk būna taip,
kad prakalba į sielą
ir viduje
kažką giliai pasėja
nematoma ranka
pagonių angelų
o rudeniui atėjus
su pjautuvu einu
ir rankioju lyg sielas
dvejojimus gyvų
nespėjusių pabėgti
makabriškų dievų

Sukurta: 2011-07-18 21:17:51

aš suausiu tave į sutemas
ramunes į akis sumerksiu
kol naktis katilėliuos supasi
susirinkussi šypsenų auksą
susaigstysiu blakstienom lūpas
kiminų kasomis užklosiu
žalią veidą raudonomlūpos
išraižytą kamiene uosių

Sukurta: 2011-06-01 21:01:28

jau seniai
į lelijas nukritus
nebesikeliu
mėgaujuos alpuliu
ir lašnoja vynu
baltas rytas
į betoninę širdį
akmenio
želia žodžiai
žole pro antakius
iki murmesio
debesys gilūs
per karklynus
į širdį atslenka
ir granatom
iš lūpų byra
jau seniai
įsisupus į dilgėles
užmiegu
su vienuoliktu broliu
tas budėjimas
velniškai ilgas
driežo lūpų
balti karoliai
apsiviję aplinkui kaklą
įsipainioja voro ysčioje
tik lelijų kvapu
prieš vakarą
apsvaigstu
tik
kol kas
nemirštu

Sukurta: 2011-05-26 20:20:41

seniai rašiau savo sielą
neįmatomai liūdną
pasiilgusią medžių ošimo
ir laukiančio kranto

manyje teka žodžiai
ir pasaukis nubunda
atsirėmęs dangaus
nukraujuojančiom rankom
tu žinai mano širdį
ją pažįsti kaip medį
ir pirštus į kiaurymes
kur skaudėjo dedi
jau seniai nesulaukiu
jau ilgai neatleidi
bet žiūrį ir tylėdamas
naktį verki