dar nepadegė vėjas beržų mėnesienoje verkiančių
dar sūpuojas ant klevo kasų žaliaplaukės fantazijos
garsiai juokiasi dangūs vaivorykštėm vyzdžiuosna lašančiom
kol tirpstu akimis įsikibusi Tavo peizažų

nuganysi mane į rugienas subridusiom liūtim
sušukuosi žodius ir išaudęs mintis atsikvėpsi
tolumos vidurį gęsta žarą rytojaus rugpjūtis
stingsta vaškas į rudenį nešdamas temstančią vėsą

surusens šermukšnynais tamsa išsitiesus ant delno
ąžuolynai mals kavą ir sunksis rytojus pro langus
atimeriu ir šypasusi kolei žolė nesušąlo
kol ganai manimi basą saulę ir šiandienos dangų

aš ėjau per tave
o aplinkui griaudėjo bombos
ir apkurtę kareiviai žiūrėjo
į tylinčias varpines
per šiandieną ėjau pasitikti rytojaus
įsikirtusio kūnan godumo skeveldromis

mano mieste
su tūkstančiais vingių
su tiltais
per tave ateinu
tu tyli tarsi varpinės
ir lietus ant manęs
šitą naktį tekrinta
atmintim išblaškydamas miego skeveldras

pagaliau

jau tiek nerašiau
ir dangus pasipiktinęs verkia
kol išplaus paskutines mintis
apie paliktą degantį sodą
kai gėlynų rūsčiom eilėm padalijam gamtą
į grožį ir piktžoles

noriu šiek tiek patylėti
apie orą ir galimybes
apie beviltišką tikėjimą ir apgaulingą patiklumą
apie jus
reati matomus ir dar rečiau matyti trokštamus
veik taip ir neišaugsiu į gėlę
tik į moterį
tik į paprastą
tylų
žvilgsnį

kiek nedaug telpa toje amžinybėje ilgintis

kol jūs miegat
ir niekas aplinkui nevaišto
pasakysiu ko laukiu
labiau nei pvasario
savo mylimo
viršum gelsvėjančių aikščių
tiktai pienių žydėjimo saulėm užrašomo

kol jūs miegat
kol ilsisi kūnai
aš laukiu
o nakties vienuma
begalybės didybės
taip išplaukčiau gatve
mėnesėtoje valtyje
ligi savo brangaus
ligi mūsų ramybės

jūs sapnuojat o aš
saugau atmintį saldžią
lūpų kvapą
ir prštų švelnumą prieš liečiant
ir brendu naktimi
vis kartodama vardą
ir lašu lietumi
į akis kurios kviečia

aš tau tikrai išausiu marškinius
tokius, kaip nori
iš pilko debesies
iš pievų rūko
ir juos sukirpusi patiesiu ant atolų
tokių žalių
kad noris atsigulti
patiesiu apmatus iš vakaykščio vėjo
ir pasiėmusi audros šaudyklę
žaibais išausiu
taip
kaip tu norėjai
net ne už bučinį
už dyką
plaukais siūles sudaigstysiu
ir žvilgsniais apmėtysiu kraštus
kad nebeirtų
aš tau išausiu marškinius
mieliausias
iš laiko dulkių
ir rytojaus tiltų

galiu neberašyti, koi širdis geidžia,ji nuolatos alkana vaikystės
tik vis imu plunksną, kai mažos rankos širdy nebetelpa
ir vis dėlioju kiekvieną žvilgsnį į naują lapą
matuoju žemės tylų buvimą giliai po grindiniu
degančios saulės saldų kvepėjimą vėjuose girdimą
pirštai palieka po mažą vingį kikvieną sykį
vos pasilenkęs bučiuoji delną

Man visiškai nesvarbu, iš ko tu gyveni. Aš tenoriu žinoti, kas yra tau iki skausmo brangu. Ir ar tau užtenka drąsos svajoti ir žengti link karščiausių savo širdies troškimų. Man visiškai nesvarbu, kiek tau metų. Aš tenoriu žinoti, ar surizikuotum pasirodyti paskutinis kvailys vardan meilės, vardan savo svajonės, vardan nuotykio tiesiog būti gyvu. Man visiškai nesvarbu, kokios planetos sukasi aplink tavo mėnulį... Aš tenoriu žinoti, ar kada buvai prisilietęs prie pačios savo sielvarto šerdies. Ar patyrei kada nors išdavystę, kuri sužeidė tave tarsi peilis, o galbūt tuomet bejėgiškai susigūžei ir užsisklendei savyje iš baimės - nes niekada nebenorėtum patirti šitokio skausmo. Aš tiesiog noriu žinoti, ar galėtum atsiverti skausmui - tavo ar mano - skausmui. Ar galėtum nebėgti nuo jo, neslėpti, nemalšinti ir nevengti... Aš tiesiog noriu žinoti, ar galėtum atsiverti džiaugsmui - tavo ar mano džiaugsmui. Ar galėtum šokti lyg padūkėlis vaikas ir leisti ekstazei užlieti tave iki pirštų galiukų visiškai nepaisydamas įspėjimų: būk atsargus, būk realistas, prisimink visa, kas riboja mus - žmones. Man visiškai nesvarbu, ar tavoji istorija tikra, ar išgalvota, aš tenoriu žinoti, ar galėtum kažką nuvilti, bet likti ištikimas savo tiesai. Ar galėtum išlikti tvirtas, kuomet esi apkaltintas išdavyste ir neišduoti savo sielos. Ar galėtum skendėdamas visiškoje neviltyje išlikti vertas pasitikėjimo. Aš tiesio noriu žinoti, ar gali pastebėti Grožį Netgi tuomet, kai dienos nebūna sklidinos grožio. Ar gali grožis tapti tavo įkvėpimo šaltiniu. Aš tiesiog noriu žinoti, ar galėtum ištverti nesėkmes - tavo ir mano - nesėkmes. Tamsią naktį ateiti, pastovėti ant ežero kranto ir sušukti: "Taip! " sidabrinei nakties pilnačiai. Man visiškai nesvarbu, kur tu gyveni ir kiek pinigų tu turi. Aš tenoriu žinoti, ar galėtum, išgyvenęs ilgą liūdesio ir nevilties naktį, atsikelti, netgi tuomet, kai jaustumeisi išsekęs, o skausmingos žaizdos degintų tave iki kaulų ir padaryti tai, ką iš ties reikia padaryti - pamaitinti vaikus. Man visiškai nesvarbu tavo pažintys. Ir man visiškai nesvarbu, kaip tu čia atsiradai. Aš tenoriu žinoti, ar galėtumei būti šalia manęs pačioje ugnies šerdyje nesusigūždamas ir nebandydamas pasprukti. Man visiškai nesvarbu, kur, su kuo ir ko tu mokeisi. Aš tenoriu žinoti, kas yra tavo vidinė atrama, kuomet visa, kas išorėje, nebetenka prasmės. Aš tiesiog noriu žinoti, ar gali likti pats vienas, tik su savimi. Ir aš tenoriu žinoti, ar tau iš ties patinka ta erdvė, aplankanti tave tylos momentais.