o buvo taip..

... ir vidury nakties
iš patalo pakilusi žuvėdra
ištiesusi sparnus lig atminties
prisiglaudė prie prakalčios širdies
su mirštančia diena
širdin varvėdama...

... nebeprisimenu, sakei, ar sapnavau..

.. nešiosi akyse
kaip talismaną
kaip šventežerin
nersi į mane
į ateitį
kuri per mus gyvena...


.. neuždaryk langų, neužrakinki durų...

..kartojas metai.. tik veidai kiti
susigeria į smilkinius
kaip samanas
atrodo
sveiko proto netenki
kai priešaušriu
vaidenasi
gyvenimas...

istrumpejo diena ir laukimas rugiais issisupo..
pilnas kunas taves
dar akimirka
dar minute...

susirpo
išsisupo
subangavo
gili žalia
laisva kaip spinduliai
vienatinė gyvybė
tavo
mano
išpuoselėta mintyse ilgai

nekabesiu ko truksta
ir ka turiu
neminesiu

virs praejusio laiko
gama spinduliu
pazadetu

uzsimerksiu pries tuos
kurie sielos isbarste turta
nusirengia priesminia
ir saukia kad dar "nepadvese"

nekalbesiu
kas vertas mirties
kas - ramybes

ir nemokysiu -
dievas - teisejas
tai zino ne daugelis

virsum buties
suzaliavus diena
siandien baigiasi

virsum tylos
isgaraves dangus
kaip vandenys

Kai nebuvo pradžios
aš klajojau kaip rašalo kelias
nepabaigiamas,
nerastas
amžinas
tavo šventam laukime

kai nebuvo šalnos
aš telkšojau prie tavo pavargusių kelių
ir lašėjau nuo skruostų
kol įtikėjai mane

kai manęs nebebus
su nakties tylomis pasiliksiu
apsijuosęs kantrybe
tikėjimu ir viltimi

kol esu
sukas žemė
ir laikrodžiai tiksi
sužieduodami
mano gyvenimą
su tavimi

nenuvalkiok manęs
aš per mažas gerti ąsočiais
nenurimk dar tikėjus
kad viskas keičias į gerą

slenka gruodis
ir aš taip prislinkti išmokčiau
jei tik leistum
jei lauktum manęs ligi galo

pakuždėsiu nakčia
savo vardą kolei miegosi
atsiminus pravirksi
tirpdydama sniegą ant lūpų

apkabink mintimis
kol esu tik viltis nenutolus
kolei žodžiais mezgi
mano sparną ir mano plunksnas

išrašo
išgarbina
nupina
pilka kasdienybė
po duburį
kiekvienas
pripiltas kaip akys
ką matėm
ką veikėm
ką sakėm

sutrupinu
uždegu
šildausi
sušąlusią
plikledžio širdį
liepsnuju
laikausi
kaip pažado
laikino būvio
amžino

nebeišbristi man tų bėgių ir tamsumų nesudėlioti
į kiaurą skreitą neregėtų ir dar nepatirtų lašų
o kas, jei pasiliks tik žingsniai
trapi istorija baleto
o kas jei aš tiktai lėtėju
kai be atodairos skubu

lėtas vėjas
slenkantis pirštais
dangumi
nusivėlinę gervės
vejasi šypsenas
pasistiebęs bandai sulaikyti
ilgėjimą vakaro
teka tamsos
per pravirus langus
kol sielą apakina

nebeklausk
kiek tylėjimų buvo
kiek vandens nutekėjo stogais
ligi rytdienos
aš esu palnatis
sklidina netikrumo
tamsoje šulinys
iš lašnojančio duburio
paklausyk
kaip naktis
kala dalgį
o žvaigždės
baugščiai spiečiasi
palei pavargėlio kojas
aš esu praeitis
nesuspėjus pareiti
lyg daina
kuri miegant
be galo kartojasi
nebeklausk
lis ar snigs
ne dėl to
susitikome
aš esu dabartis
praeities kuroj likome