kai i širdį pasninga žodžiai.
pasninkauk.
tegu niekas nė nešnabžda.
tyloge sakomos pačios karščiausios malodos.
maldos už mirusius būti.

Padalyk mane, it kasdienę duoną:
tam - už širdį
šitam - už darbus
va tam, kad laukia
anam - kad žmoną myli
tai - už ašaras
šitai - už nerimą
anai - už pasiryžimą
o tiems -
tiems suberk trupinius
tiesiai į burną
kad nenukrisčiau
kad mintimis
dangų išaugčiau
padalyk mane
rankom it duoną
kas dieną
iš nulio
ir begalybės

Lietus visada grąžina pasitikėjimą. Savimi. Žmonėmis. Gamta.
Nėra tobulesnio sąlyčio kaip lietus.
Jis ne tik apima.
Jis persismelkia, įsigeria, suspurda giliai viduje.
panašus į naują gyvybę. Tik amžinai buvusią.
Jo nebaisu,.
Jis nedeformuoja.
Jo viešpatavimas - švelnus ir amžinas.
nors kaip ir kiekvienas vyras, siekdamas pasipuikuoti, ir Jis neišvengia kvailysčių.
Tačiau tai miela. Ir žavu.
Taip, žmonės to bijosi.
Be abejo.
Juk žmonės bijosi visko, ko nesupranta, ko negali valdyti.
O juk iš tiesų mes nesuprantame nieko aplinkui save.
Mąnomės suprantą, bet nesuprantame.
Tai primena absudo paradoksą,tačiau yra per daug paprasta, jog drįstume vadinti absurdu.
Todėl nesiginčydami susitaikome.
taip yra.o vis dėl to.
Jei atsirastų žmogus, panašus į lietų.
Mąslus ir apimantis. Užvaldantis ir gaivus.

Alessandro Baricco
„Jūra. Vandenynas“

Elizevina leidosi jūros link maloniausiu pasaulyje būdu – tik tėvo protas galėjo tai sugalvoti – nešama srovės, šokio žingsniu – su posūkiais, stabtelėjimais, delsimu – kurį upė išmoko per šimtametes keliones, ji, didysis išminčius, vienintelė žinanti gražiausią, maloniausią ir švelniausią kelią neskausmingai pasiekti jūrą. Jie plaukė, lėtai, taip, kaip iki smulkmenų buvo apgalvojusi motina gamta, pamažu skverbdamiesi į kvapų, daiktų ir spalvų pasaulį, kuris kiekvieną dieną iš lėto atskleisdavo tolimą, bet nenumaldomai artėjantį milžinišką jų laukiantį glėbį. Keitėsi orai, aušros, dangus, namų formos, paukščiai, garsai, žmonių veidai pakrantėje ir žodžiai jų lūpose. Vanduo bėgantis į vandenį, subtiliausias meilinimasis, upės vingiai tarsi sielos giesmė. Nepastebima kelionė. Elizevinos galvoje galybė jausmų, visi lengvi lyg sklendžianti plunksna.
Negalima liautis galvojus, kaip būtų gražu, jei į kiekvieną mūsų laukiančią jūrą tekėtų mums skirta upė. Ir kad atsirastų kas nors – tėvas, mylimasis, kas nors – kas paimtų mus už rankos, surastų tą upę – isivaizduotų ją, sugalvotų – ir paleistų mus jos tėkme, paleistų švelniai, kaip tariamas vienas vienintelis žodis, sudie. Tai būtų tikrai nuostabu. Gyvenimas būtų saldus, kiekvienas gyvenimas. Daiktai neskaudintų, jie artėtų nešami srovės, galėtum juos pirma pamatyti, paskui paliesti ir tik vėliau leisti jiems paliesti tave. Galėtum leistis sužeidžiamas. Numirti. Nesvarbu. Viskas būtų žmogiška. Pakaktų kieno nors vaizduotės – tėvo, mylimojo, kieno nors. Jis mokėtų sugalvoti kelią, čia, per tylą, per šį kraštą, kuris nenori kalbėti. Švelnų ir gražų kelią. Kelią nuo čia iki pat jūros.


čia- mano mėgiamiausias tekstas :)

ne į delnus
į pagalvę glausis
baltas veidas
ir siela pamiršus
kad rytojus ateis nesiklausęs
kaip ir kraujo tvinksėjimas pirštuos

žiūriu į drėgną pavasaroi veidą.
nežinau, ar matau save
ar mėginu įžiūrėti praeitį.
dabartį.
ateitį.

vis kalusiu, akių neatitraukdama.
kas svarbiau.
būti šalia?
būti kartu?
ar būti?

negaliu dar atsižiūrėti.
ypač, kai ūkanos.
ypač kai lyja.
ypač į širdį.

metas keltis,
nors akys dar laukia
balto debesio
cukriniu veidu

metas keltis
ir vėjas už lango
susirango
kaštono rankon

atsimerk
metas keltis
kol rytas
zylių plunksnom nenudažytas

lietui

neišeik,
kol dangus
tavo kainą dar žino.
kol pusnynai
voliojasi
riesdami nugarą
kol ekstazėj
banguoja dirva
atminimais
kol šviesa
į mane
su pavasariais
skuba

atrodo, laukiuosi..
apunkusi naiviom minutėm
be gėdos ir be galo atvirai
save tiesiu
i dar nelaukiančias rankas
kurios tik tikisi
tik nori būti..

o mes per tvorą lipsim ir žiūrėsim, kaip debesys mėnulį nulaižys..
gi tu žinai, kad niekada nebuvom dviese :) kad tiktai garsas tiktai rankų virpesys....
ir dar ilgai žiūrėsim į mėnulį.. to kie po vieną reikalingi sau
gyvenime retai kada atgriūva, viena naktis, kur vienaties mažiau