Mano troškuliu
Tu
Niekad sotus nebūsi

Teka upės vanduo
Plukdo
Dieną nuo mūsų

Snygis zylės vizdy

tarties šlamantys burtai
ar jauti medžių vėsą
kai per lūpas
istorija ranką ištiesia
kai per širdį
nurieda
traukiniai ir vagonai
veža saulę ir gieda
per krūtinę raudonai

ar junti
kaip tarmybėm
isirango į genus
paslaptinga ramybė
naktimis susivėlus
ir ant priegalvio murkia
begalinė
lininė
sėda atilsio dulkėm
ant akių ir lentynų

glaudžias raidės
kaip smilgos
palei veidą ir kraują
taip labai pasiilgę
pakartok jas iš naujo
vos pakrutini lūpas
į ekstazę pakyla
gyvas degantis gausmas
per krūtinę
tėvynė

spragteli
laikas
jau

bunda
dangoraižių
miškas

nieko 
daugiau
nepalieka

nereikia
galėtis

tiksi

lašai

sirpsta
saulė

išbąlęs
paliegęs

mano
miestas

atmerkia
akis

ir 
atliepia

tyliai
spragteli

laikas
jau

budinas
upės

basos
sliuogia

į
tavo
rankas

ir
supas

U will never believe, what i found 
Between shadows and light
between silents and whisper

u will never believe

It is band

When we talk
and u smile
like a cat
In it's whiskers

Aksominiai debesys
palei širdį
adatėlėm pritvirtinti

Nešiojuosi tave širdy
šviesa saulėta

Tu-skaudėjimas mano akių
Kai nebūna, kur dingti...
kai rytais į namus pareinu
nebandau užrakinti
Net tamsos po langais
tegu rangos po suolu dienai
juk žinau,
Kad ir vėl ateis
kai neliks net minčių, kai viena*...




*kirtis ant ie.

Kadagynai...šermukšnio lazda...burtažodžiai...
mano žvėris mano lovoje...mano siela kiaukute..
ašutine aprengtas kūnas...ledinės samanos ir akylas žvilgsnis į mus iš dangaus...
tik tai mane laiko.. tavo alsavimas man prie šalies...

Tiktai dievo ranka šitaip veda
dalindama vargą
kuo dosniausiai atseikėja rūpestį
džiaugsmą ir laiką
ir tik mums, mirtingiesiems,
pavesta iš viso ką randam
pastatyti namus
užauginti vaikus
rasti laimę ir taiką

tiktai dievo ranka laiko dangų
kai noris nukristi
apkabina pečius kai pakliti daugiau nebenorim
tiktai mes, mirtingieji, valiojame klysti
padalindami viską į žemę ir rojų..

jei ne tu... aš nejusčiau dievo buvimo
netikėčiau sėkme kurioje atsidaro kas paslėpta
jei ne tu.. nežinočiau kuo baigiasi rojus
be rytojaus maldų tylomis atkartojamų
Pasiklydus būty kaip senoviniai rašmenys

tavo pirštai atranda mane
tu pažįsti šią leksiką
vakarinės giesmės valanda 
leidžai žvilgsniui mane paliesti

svyra žodžiai kaip kekės gėlių
kaip alyvų kvepėjimas
pilnas kūnas tavo minčių
pilnas ppaukščių čiulbėjimo

tiktai dievas taip moka atvest
ppasiklydusius būti
tiktai jis nuo manęs ir tavęs
be kelių ir be kliūčių

Tik ištieski baltas rankas
tik praverk karštas lūpas
vienas žodis iki dienos
kai jau nieko netrūksta...
 

Kai nebuvo lietaus
krito žiedlapiai kvepiančių slyvų
tavo delno vėsa nuramindavo sieloje skaudulius
gi dabar lietumi glostau tavo akis
nes myliu
nes tikiu
kaip prieš daugelį metų
randamės

tu pažįsti takus
išvingiuotus per manąją širdį
juos skausmu ir raudom
ir kvatojimu nupiešėm mudu
taip lengvai
vakare nurausvėjusiom raidėm
padalydavom dieną
į rytdienos rasą ir grūdą

obuoliais apsunkstu
sirpios braškės per lūpas nusvyra
ar jauti kaip esu
po širdim po delnais
kaip myliu
ar girdi 
basomis per takus
apkvaitimas po liūčių
ateinu į namus
kaip viltis
Pasilikti
ir būti