http://public.fotki.com/aizbergas/vairianybs/vaikuligonineislaip.html

Robotas irgi žmogus (!) („Pieno lazeriai“).
Kartoti daug kartų iš eilės bent tris kartus per dieną.

Garsiam žmogui sunkiau tyliai išeiti.

Yra kelių rūšių moterys: tokios, kurioms gali miegoti ant kelių ir stėrvos, kurios, neduokDie, bent šiek tiek pajunta žemiškos valdžios skonio... Pastarosios yra kur kas baisiau už patį baisiausią vyrą-tironą, negailestingai galabijantį savo pavaldinius. Nuo tokių moterų reikia bėgti kaip įmanoma toliau, kad nė žvilgsniu tavęs neužkabintų... arba tiesiog jas... nušauti.

Taip H. Hesė 1956 m. atsakė į vieno jaunuolio laišką, kuriame buvo įmantriai kamantinėjama apie Kafkos kūrybos sąsajas su tam tikromis tendencijomis:

/.../ „Mielas pone B.,

Deja, turiu visiškai Jus nuvilti. Jūsų klausimai ir visas Jūsų požiūris į poetinę kūrybą nėra man staigmena, - Jūs turite tūkstančius panašiai galvojančių kolegų, bet visi be išimties neišsprendžiami Jūsų klausimai kyla iš to paties klaidų šaltinio.

Kafkos apsakymai nėra veikalai apie religines, metafizines ar moralines problemas, tai yra poetinė kūryba. Kas sugeba tikrai skaityti rašytoją - be klausimų, nelaukdamas jokių intelektualinių ar moralinių rezultatų, paprasčiausiai pasiruošęs priimti tai, ką rašytojas duoda, tam ši kūryba atsako į bet kurį klausimą. Kafka neturi mums ko nors pasakyti nei kaip teologas, nei kaip filosofas, o vien tik kaip rašytojas. Jis nekaltas, kad jo didi kūryba pasidarė madinga., kad ją skaito žmonės, kurie nesugeba ir nenori suprasti poezijos.

Esu Kafkos skaitytojas nuo pat jo ankstyviausių kūrinių, ir man nė vienas Jūsų klausimas nieko nereiškia. Kafka neduoda į juos atsakymo. Jis mums pateikia savo vienišo, sunkaus gyvenimo svajones ir vizijas, savo išgyvenimų, savo vargų ir džiaugsmų įvaizdžius, ir tik šių svajonių ir vizijų turime ieškoti ir semtis jo kūryboje, o ne jo kūrinių „aiškinimų“, kuriuos gali pateikti įžvalgūs interpretatoriai. Šie „aiškinimai“ yra intelekto žaidimas, visai tinkantis protingiems, bet menui svetimiems žmonėms, galintiems skaityti ir rašyti knygas apie negrų dailę ar dvylikatonę muziką, bet niekada nerandantiems įėjimo į meno kūrinį, nes, stovėdami prie vartų, jie taiko jiems šimtą raktų ir visai nemato, kad vartai atdari. /.../“.

Į šį DNR įrašą

„Už rėksmingų įvaizdžių dažniausiai slypi dvasinis skurdas. Kur jūs matėte išmintingą žveją, besirūpinantį savo įvaizdžiu?“

gavau tokį atsaką: „Visi žvejai rūpinasi savo įvaizdžiu!! Žuvys gi mato koks ateini ir daro išvadas! :) “

Už rėksmingų įvaizdžių dažniausiai slypi dvasinis skurdas. Kur jūs matėte išmintingą žveją, besirūpinantį savo įvaizdžiu?

Pastebėjau, kad pastaruoju metu falo(eks)centriškasis S.Parulskis dažnai vartoja žodžius „silpnaprotis“, „silpnaprotizmas“. Kažkoks paprastas žodis, bet taiklus kaip tiesi vinis. Jei galima, aš jį trumpam pasiskolinsiu... Nes nerandu kaip kitaip apibūdinti viso to, kas aplinkui dedasi - silpnaprotizmas aplink įvairiausių dydžių bei formų kamuolius, silpnaprotizmas pliušinių sporto ekspertų, literatūros kritikų, telebeždžionių aplinkose, silpnaprotizmas apatinio trikotažo kultūros invazijoje, silpnaprotizmas šakališkų subinžvaigždių įžūlioje savigyroje, pompastikoje, silpnaprotizmas slidžiai geltonuose viršeliuose su silpnaprotėmis podiumų „gražuolėmis", silpnaprotizmas valstybėje (o ne VALSTYBĖJE), kurioje gyventi tampa vis šlykščiau ir šlykščiau...

Kas iš to, jei būsi pripažintas Žemėje, bet užmirštas Dangaus Karalystėje?

Kai kas nors man sako, jog jis(-i) yra verslininkas(-ė) ar menininkas (-ė), atidžiai atsargiai suklūstu - kažką šie žmonės gyvenime bando "apeiti" ar išvengti tyrojo dangiškojo rentgeno...