http://www.youtube.com/watch?v=TbphvVOWHFE
Sveikinu brolius katalikus...

Pastaba: plačiai paplitusio rusiško keiksmažodžio etimologija – pirmosios šaknies priebalsės „bl“ iš rusiško žodžio „zabluzhdatsia“, „zabluzhdenyje“ t.y. „paklydimas“ (arba tam tikras laikinas arba nebūtinai laikinas dvasinis nuopolis).

Poeto Lie - Žuvis

Poeto liežuvis. Jazyk poeta. Ne ką mažiau turi teisių būti išvirtas, nei kiaulės... liežuvis. Delikatesinis poeto liežuvis subtiliems meno valgytojams-gurmanams ir virškintojams. Išvirtas apgailėtinai susireikšminusios bohemos sultyse. Gardus ir minkštas poeto liežuvis. Be kaulų. Nesibaigiantys „prasmingi“ įvaizdžiai nemėgsta kaulų. Kuo toliau nuo Dievo, tuo daugiau „prasmių“, neįkandamų bedančiams vaikams. Vaikams, kurių širdžių kraujagyslės kol kas dar netapo marionečių virvelėmis.

Susimušti gali su kuo tik nori: su vaiku, su banditu, su žmona ar net su šunimi. Su poetu susimušti beveik neįmanoma. Nes jis – iš kitos plotmės. Išviręs savo liežuvio sultyse, o tu žalias. Jazyk poeta. Poeto liežuvis. Lie – Žuvis. Slidus kaip žuvis. Bliat, nesikeikiant, nors ir „bliat“ dažnai gali tapti kruopščiai planuota tavo įvaizdžio dalimi.

Palaipsniui pradedu suvokti, jog per daug rąstų mano paties akiniuotose akyse, jog turėčiau teisę mikroskopu ieškoti šapelių kitų giedrose, bet galbūt laikinai užakusiose sielų gelmėse. Norint pamatyti save iš šalies, reikia nors kartais pasinerti į visumą, į minią ir pasijusti tragiškai vienišu, tragikomiškai nerandančiu vietos, kai net jokie komizmai ar susireikšminimo komos negali pelnyti lengvų pripažinimo taškų. Pasinerti į minią, idant pats savo kojomis save sutryptum. Paniekintum savo puikybę, kuriai tokia lemtis yra pati tragiškiausia, o tau – vienintelis blaivus išsigelbėjimas. Nes jei vieną kartą prisieksi niekados neišblaivėjančios susireikšminusios bohemos spąstams, vienareikšmiškai tapsi niekuomet neišsikapstančiu šlitiniuojančiu egzistenciniu NULIU. Netgi be teisės į minuso ženklą.

Nesibaigiančių įvaizdžių „prasmingumo“ sultyse virti delikatesiniai poetų liežuviai ant Halės ir kitų šio pasaulio turgų prekystalių. Bliat, nesikeikiant, kruvinos staltiesės, nukraujavusių žodžių puotos... Kas mums sugrąžins žodžius? Žodžius pirmapradžius. Kas?! Juk jei ateinu pas ŠVIESA spinduliuojantį senolį ir sakau: „Sunku, tėve, sunku... ką man daryti?“, jis nesako: „taip, taip, sotereologinės plytelių plyšių paradigmos – miesto aikštės-žvėryno akiduobės...“, o sako: „Vardan Tėvo, sūnau, kuo galiu tau padėti? Parodyk man Širdį!“. Štai taip išpūliuoju savo žaizdą į jo maldos paprastumą. Po akimirkos – regis, neįmanomas toks palengvėjimas, tėve, atrodęs toks neįmanomas! Grąžinai tai, ką aš šitiek metų švaisčiau kaip sūnus-palaidūnas... vardan pigiai bei greitai pelnytų taškų – LIEŽUVĮ ir KALBĄ. Jazyk poeta, Tėve, atleisk man už viską.

2009 12 20

http://www.youtube.com/watch?v=Uc-Rsmwc84M&feature=related

Trumpas paaiškinimas dėl nepasitenkinimų žmogiškais žaidimais

Beveik niekada nekomentavau kūrinių ŽŽ. Ne dėl to, kad neturėjau laiko ar buvau visiškai abejingas. Šis reikalas yra subtilus. Tačiau vieną dieną leidausi įkalbamas pabandyti tai padaryti. Štai dabar matome rezultatą. Sutikau vertinti konkursinius darbus, bet ne pačius autorius. Tam aš neturiu jokios moralinės ar kitokios teisės. Esu tokia pat kūrėjo dulkė, o gal dar ir blogiau.

Mano manymu, didžiulė klaida yra susitapatinti su savo kūriniu. Tai tas pats, jei stalius susitapatintų su drožiama lenta. Tuomet jei kas pasakytų, kad jo darbas kreivas, toks trumparegiškas stalius šį pasakymą iš karto pritaikytų sau. Bet gal tiesiog jis per daug ilgai ir per daug dėmesingai (arba per daug trumpai ir per daug išsiblaškęs) žiūrėjo į savo darbą, jog ėmė ir atbuko. To rezultatas – negebėjimas įžvelgti kreivumo, savikritiškumo praradimas. Bet jei aš noriu pabandyti padėti staliui atsikvošėti ir sakau: „Ei, staliau, pažiūrėk tavo lenta kreiva!“, tai nereiškia, jog sakau: „Ei, staliau koks tu kreivas!“. Jaučiate skirtumą?

Grįžtant prie temos... Jei jau sutikau vertinti, tai sutikau būti atviras, o ne galvoti viena, o sakyti kita ir familiariai tapšnoti per petį, net jei ir to daryti visai nenoriu. Būkime atviri – konkursinių darbų lygis labai žemas (švelniai tariant). Kiekybė neatsveria kokybės. Nusivyliau, nes galvojau, kad viskas yra kitaip. Gal dėl to, jog taip galvojau, ir taip galvoti nereikėjo. Kitavertus, pažvelgus vos vos plačiau, galima susidaryti įspūdį, kad Lietuva išvien rašytojų, poetų kraštas. Beje, tai saviįtaigos efektas, optinė apgaulė... Rašančiųjų yra daug ir tai puiku. Puiku tuo atveju, jei žmogus bent minimaliai gerbia Žodį. Dar daugiau yra negerbiančių Žodžio, bet norinčių būti rašytojais bei poetais. Įvairiausi padlaižūnai, prisiplakėliai ir t.t. Tokių knibždėte knibžda įvairiausiose vadinamos kultūros srityse, makulatūriškai „kultūringuose“ išsikvėpusiuose leidiniuose, kurie yra tendencingai provinciliai (blogąja ta žodžio prasme) agresyvūs ne savo „klano“ atstovams. Politika, kultūra, sportas ir visa kita Lietuvoje išvien funkcionuoja „klanų“ principu, o tai yra beždžioniškai apgailėtina. Kas gali būti blogiau už provincialią agresiją? Kalbant tiesiai, jie nekenčia talentingų kūrėjų (arba potencialiai talentingų kūrėjų), nes šie gali demaskuoti jų pūzrišką kūrybinę impotenciją. Galima sakyti, kad tai visiškas nukrypimas nuo temos, bet taip nėra.

ŽŽ visada gerbiau už tai, kad čia leidžiama augti. Niekada nieko nežeminau ir nesiruošiu to daryti. Bet, jei matau, jog, mano subjektyviu manymu, dauguma konkursinių kūrinių dvelkia fars(š)u, tai tiesiai taip ir sakau kiekvienu atskiru atveju. Juk, jei sutikau vertinti bei komentuoti, noriu sakyti, tai ką galvoju, o ne tai, ką norėtų girdėti kūrinių autoriai. Mano nuomonė yra viena iš nuomonių ir toli gražu ne neginčytina. Pats esu mėtytas ir daužytas ne vieną kartą. Tai augina arba eliminuoja, jei taip turi nutikti.

Kitavertus ne visiems būtina primygtinai rašyti. Juk jei žmogus nemoka rašyti, galbūt jis moka groti fleita (dar pats to nežinodamas), bet vietoje to sėdi įsikniaubęs į popieriaus lapą (ar kompiuterio ekraną) ir be reikalo zulina, taip leisdamas trūnyti savo talentui... Arba galbūt moka tapyti peizažus, ikonas arba spręsti geometrijos užduotis arba galbūt tiesiog iškepti gardų obuolių pyragą. „Každomu svoje“, taip sakant. Nebūtina juk visiems įsiteigti, kad jie neabijotinai privalo būti rašytojais, poetais, laimėti šachmatiškai literatūrinius ar kitokius konkursus. Visi šie menai, bet kokiu atveju, buvo, yra ir jų nebeliks (kaip akiniai nebereikalingi regintiems Viešpatį), o liks tiktai ŠIRDIS. Su artėjančiomis šventėmis visus!

2009 12 10

Viešpatie, kas ta mano kūryba prieš patį nepastebimiausią Tavo Dvasios virptelėjimą...

Alternatyvioji architektūra:

http://www.lrytas.lt/-12589686271258800086-gr%C4%97sm%C4%97-naujajai-zelandijai-salos-link-juda-%C5%A1imtai-ledkalni%C5%B3-papildyta.htm

Kas bijo mirti nuo pandeminio gripo, rekomenduoju paskaityti Kamiu „Maras“ (lietuviškas vertimas, kiek pamenu, kraupus)... Rėminė kompozicija. Įrėminta žiurkės, kaip gyvenamosios terpės įmanomumo paliudijimo, simboliu. Maro pradžioje žiurkės išsprogsta, o pabaigoje – vėl išganingai pasirodo... Maras – tikrųjų vertybių filtras. Krizės, pandemijos, katastrofos – bizūnėliai, kurie turėtų padėti įjungti bent jau minimalų profilaktinio mąstymo režimą. Panika – bjaurus dalykas. Atmetus sentimentalumą, lyriką, prieraišumą (nors tai ir nelengva), reikėtų paklausti – ar verta panikuoti dėl neišvengiamybės anksčiau ar vėliau atsidurti artimesniame ar tolimesniame anapusiniame savo Kūrėjo akiratyje? Sunku, bet visgi... tikiu, jog Tikroji Meilė – abipus sienos.

Seniai mane erzina žodis „skanu“. Jei žmonijai būtų pavykę bent šiek tiek labiau išvengti to, ką šis žodis gali reikšti, pasaulis galbūt būtų bent kiek mažiau išsitepęs kruvinomis dvasinio skurdo išmatomis.

Sniegas.