Eilių rašymas „vien jausmu“ tėra iliuzija, šito visai nėra. Reikia formos, kalbos, rimo, žodžių parinkimo, ir tai įvykdoma ne „jausmu“, o protu. Nors daugelis mažesnių poetų formą pasirenka tik nesąmoningai, tai nereiškia, kad jie iš atminties nujaučia eilių formą, tai reiškia, kad jie nežino ką daro, o rašymo vyksmo nekeičia. Meistrai nuo Pindaro iki Rilkės nė vienos lyrikos eilutės nėra parašę „vien jausmu“, kaip Jūs sakote, jie viską pasiekė kruopščiausia atranka ir darbu, jie buvo labai susikoncentravę ir dažnai pedantiškiausiai tikrino juos užvaldžiusius dėsnius bei formas. „Vien jausmu“ iš bėdos rašomi tik laiškai arba feljetonai, bet ne eilės.
H. Hesė

paukščio guolyje
žmogėnai sutūpė
Dieve...
ar jie išmokys
paukščius skraidyt

lizdas iš popieriaus

skraido kaimyno akys
laivelyje šypsena
upeliu į virdulį

žavesys vaikuose

petys manasis tirpsta
glaudžiuosi prie nakties
ugnis pražysta smilkiniuos
atnašos nepaliestos pravirksta
nemoka žaist slėpynių
tekantis vanduo atmintyje

plaukus tavuosius
veidrody įskilusiam
skaičiuoju
kiek vėjas atnešė
ar tapo jie lemtim
sūpuoju tamsą
įsirangau į kriauklę
pažadėtoj žemėj
oda šviesėja vis
užpūst tave bandau

ateina... nesuspėjau
ir užsimerkiu...ak
kokia graži ta
nusipraususi naktis

ar tai tu man pranešti nori
ir neviltį
lyg plaukus nukirptus
liepi išmest...

http://www.lrkm.lt/go.php/lit/NVO/244 .

http://www.muza.lt/go.php/lit/Lietuvos_Respublikos_kulturos_ministerij/358

petys manasis tirpsta
kaktoj liepsnoja ateitis

slėpynių žaist nemoka
tekantis vanduo

plaukus tavuosius
naktimis skaičiuoju

kokia graži ta
nusipraususi naktis

petys manasis tirpsta
glaudžiuosi prie nakties
ugnis pražysta smilkiniuos
pravirksta atnašos
slėpynių žaist nemoka
tekantis vanduo

plaukus tavuosius
veidrody įskilusiam
skaičiuoju
kiek vėjas atnešė
ar tapo jie lemtim
sūpuoju tamsą
maudausi juodume
oda šviesėja vis
užpūst tave bandau

ateina.... nesuspėjau
ir užsimerkiu...ak
kokia graži ta
nusipraususi naktis

ar tai tu man pranešti nori
ir neviltį
lyg plaukus nukirptus
liepi išmest...

jaučiau kaip degė
laužas
lyg ir jutau debesų
skonį
šoktelėjau į viršų
liepsna uždarė mane
nebejaučiu žemėje
vietos savo

avelė aš
tik avelė
šviesioji

paukščio guolyje
žmogėnai sutūpė
Dieve...
ar jie išmokys
paukščius skraidyt

gal kokteilį?

kai(p) pamiršti
kad bijai
kai(p) pamiršti
kad bijojai
pirštai glotnūs sliekai
glamonėja galvą
jau seniai kurioj
želmenys nedygsta
nesiveisia žuvys
stirnos neužklysta
skuba žmogiasiūliai
širdimis adytom
smegenim skylėtom
sąžinėm varpytom
katės minkštakailės
nuodėmes jų balina

šunys pirštinėti
kilimėlius kloja
grafomano eilės
kraujo tėkmę aitrina
skystai tiršta baimė
mėgaujas kokteiliu


mano ponios ponai
pokylis prasideda