ar tie kurie turi
vaistų nuo skausmo
laimingesni
už tuos kurie kentėjo
niekada nepykau
ant sutverėjo savo
ir ant motinos
tik vis galvoju
kodėl
žiūrint
į žydras šuns akis
matai žmogų
o žiūrint į rudas
šunį
tai ar jau ir man
išbandymas vandens
raganius
rinkau žoleles
gydžiau kaimo varguolius ir mergas kur nuklydo
va šiandien ir bandymus kentėsiu
kur mano ta šluota raganos
ko ji neneša virš to prakeikto ežero.
nevyrkaukit moterėlės
melsiuos, juk Dievas visas ir visiems

nepamenu



varvančiais
atminties pirštų
klijais
glamonėji
mano atmintį

nepavyks

visi demonai
jau seniai sėdi
iš dešinės
smagus vaizdelis
čepsinčiomis lūpom
liesti kūną
dovanotą tam
ką sutuokei

nebijok
ragana nežiūri

ji tik mezga
iš tavo venų
nėrinį
smaugs
glamonės
tuos negimusius
vienuolio guolyje

jų akių spalvos
nepamenu
nepamenu


2009-01-27 00:10:42 moli

pirštai
pavirto nykštukais
ieško snieguolės

sniegas ištirpo
o ten tik

kas ten
jei nei pirštų
nei sniego
net kojų basų

bijau abejingumo
atstumiu dviveidį
nekenčių karjeristų

namai
pirmąkart širdį
įkišau į stiklainį
kai mirė
jis mirė man
jums padvėsė
katinas baltas
toks pat žydraakis
kaip aš
po to mano širdis
mirdavo dažnai
stiklainis nedūždavo


stiklainis nedūždavo
jis gimdė mano vaikus
vaikai nebetilpo
ropojo bėgo
vis maniau
užteks visiems vietos
gėlės nuvysdavo
mes jų nevalgėm

po to stiklainį pakeitė
dėžutės plasmasinės
dūžio nebijojom
žadėjom vienas kitam
aleliuja aleliuja
giedojom amžiną atilsį
ir katinas žaliom akim
manęs jau nemylėjo

merkia akį ir sako
ne ten papuolei
--------------------------------------------------------------------------------

Mur...
Sulytos letenos dejuoja
burna pakimba pažasty
akis geltona spindi

kąsnis pražysta
kvatojanti bamba
bambagyslę meta

lekia akligatviai
kol rytmetis
liežuvį išspjauna

šypsosi langas
murkiančios ausys
gatvės lopšy

drebulys
puslapius varto
protas į rieves
gulasi
atmintį maitina
vypso širdis
kvatoja
neradusi išminties
siela alkana
nekuria naujadarų
uodžia tą žodį
vieną
lyg pakibusi
Nojaus arka

Chamas apspjovė
tikėjimą
sūnus tėvą
dangus žemę

kas nupraus
klystantį
išdžiūvusi
siena raudų
vynuogėm kulkos
kartumu mirtį rengia
aveles aukoja

kvailos mintys
puslapius varto
gulasi protas į rieves
atmintį maitina
vypso širdis
kvatoja
neradusi išminties
siela alkana
nekuria naujadarų
uodžia tą žodį
vieną
pakibusi
lyg Nojaus arka

Chamas apspjovė
tikėjimą
sūnus tėvą
dangus žemę

kas mane nupraus
išdžiūvusi siena raudų
vynuogėm kulkos
kartumu mirtį rengia
aveles aukoja

paukščiai mane paliko
žiūrėjau į dangų
plunksnos baltos krito
liko sniego sparnai
iš plunksnų stačiau
pylį broliams
kur seniai išskrido

laukiau jų
ir dabar dar laukiu

akys drėgnos
parodė pirštu į sniegą
gražūs rūmai
spynoje ledinis
raktas užmaršties
krikšto rūbais
pasipuošė mėnulis
niekutis
nekalto prasidėjimo
pūgoje maudėsi

baltos plunksnos krito
broliai laiškus rašė
niekutį šalčiu maitino
augino mano laukimą

Visiems ramaus ir dvasingo Kūčių vakaro. Su artėjančiom Kalėdom, mielieji Žoliukai:)