ir taip ....kasdieną...kartoju
Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos – kad pakeisčiau tai, ką galiu, ir išminties – kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti.

K. Vonegutas

kai aš pavirsiu
akmenėliu
Dieve
ar mane mes į nekaltą žmogų
katė ar priglaus išpampusį pilvą
nuo skausmo vejama
alkana persekiojama
ar atves ji kačiukus
kur taip šalta ir
akmuo išmaitins
ko ieškos žalios akys

Siūlome penketą savo kriterijų kūriniui, kuris neturėtų skaitytojų nuvilti: perskaitytas pasakojimas turi po kiek laiko nevalingai grįžti į atmintį; tekstas (kartais netiesiogiai) turi įtraukti ir skaitytojo patirtį; kūrinyje vaizduojami žinomi dalykai turi būti atskleidžiami naujai; knyga turi traukti žmogų skaityti ją ne vieną kartą; skaitydamas tekstą, bent trumpam, turi pamiršti viską aplink.



Kriterijų, žinoma, gali būti ir kitų, kitokių, tačiau jau ir šie padės atskirti išmintingą rašytoją nuo skandalingo, maištininką nuo sensacingo, autentišką nuo klono, novatorių nuo matricų medžiotojo, „perkamiausią vasaros knygą“ nuo nesezoninės.

naktyje

nendrės virpesys
vanduo bučiuoja lūpas
suglumęs mėnuo
slepiasi delnuos
šypsnys vandens lelijos
sraigės kiaute
taip plaukia nuovargis
valty kiauroj...

ieško vienišas
rūke interneto

ežeras tyli
kalba dangus...

kaltas stringa į laiką beribį
atoslūgis kopiančiam kalnu
inde nėra vyno
tuščias molis nedžiugina sielos
smuikas tik medžio gabalas
peilio išskobtas švilpaujant

sminga į smegenų rieves melodija
dyglius į stygas išmainiusi
vienas kito šešėlyje maudosi veidrodis
liūdesį džiaugsmą dalindamas

jei džiaugsmas stipresnis
kodėl kūnas lovoje
sugulovu nevilčiai tampa

atvaizdas stipriai priglunda prie liūdesio
stalas šypsosi žvelgdamas į būstą kūne
saujoj padidintas mažėja
iškeliaujant mirgančios arkos šypsosi
susisuka mintys geležiniam tinkle abejonių

gaudo nutekantį vandenį
ieško paklydusio šventojo kalno juokui
be kailio miega ant medinių ir akmeninių daiktų
botagu gano savo kūną į šnabždesių puotą
ir negaišta vakarykščiai dienai atiduodamas sielą

mintis po pažastim laiko
strėlėmis į šulinį pilną vandens
ištroškę kitoje eilėje semia lobį iš Sandoros skrynios

įkvėpimu augina tylintį medį
viską žinantis Buda grasina ateisiančiam
į eilę rikiuoja pavargusius
akys į debesį ten

[taisyti] Pasaulio tautų epai
Senovės graikų (Homero) "Iliada" ir "Odisėja" (VIII a. pr. m. e.);
Indų „Mahabharata“ (VI-IV a. pr. m. e.) ir „Ramajana“ (V a. pr. m. e.-IV a. m. e.);
Prancūzų „Rolando giesmė“ (XI a.);
Vokiečių „Nybelungų giesmė“ (apie VIII a.);
Anglų „Beovulfas“ (apie VIII a.);
Rusų „Sakmė apie Igorio žygį“ (XIII a.);
Amerikiečių „Hiavatos giesmė“ (1855m.);
Estų „Kalevo sūnus“ (1857 - 1861m.);
Latvių „Lačplėsis“ (1888m.).

Epas − plačios apimties, dažniausiai eiliuotas pasakojamasis kūrinys apie legendinių ar istorinių laikų žygius, priklausantis epikos rūšiai.

Epas iš principo yra praeities laikų žanras. Jis gali būti mitologinis arba herojinis. Neretai ir mitologinio ir herojinio epo bruožai būna susipynę.

Epas dažniausiai yra kolektyvinės kūrybos vaisius, tačiau kartais siejamas su išskirtinių gabumų žmogaus, jį išsaugojusio, mokėjusio atmintinai, surinkusio, užrašiusio, vardu. o apskritai, senovės epų kilmę kartais labai sunku paaiškinti, mokslininkai siūlo įvairias hipotezes. Tiesa, naujaisiais laikais epus kūrė ir konkretūs, gerai žinomi rašytojai

paliečiau vaikelio ranką
ir jonažole apsmilkiau
jo guolį
jovarėliu papuošiau pagalvėlę
pražydo vaikas
rankeles tiesia į mane
ne į motiną
supavau supavau

senoliui ant kaktos
varnalėšų lapus glaudžiau
kalbėjau kalbėjau
nurimo pavargėlis
žaizdos užsitraukė

gyvulėlius vis padabindavau
apkaišydavau gėlėmis
karvių galvas dobilais baltais
kad veršelis stipresnis būtų

nemačiau nelabojo
ir į žmonas nepasižadėjau
motulė išmokė
žmogų daboti
tai ir gyvenau
pagal jos paliepimus

obuolio sėkliukes džiovinau
obelim visą kiemą aprėdžiau
paukšteliai man delne šnekėdavo
žalteliai pieną gėrė
niekas nepyko ant rupūžės
kūdroje karaliavo

vat atklydo piktas žmogus
pažiūrėjo į mano akis
ir paleido gandą
ragana ragana ragana

kryžių kišenėje laikė

Sėkmės paslaptį žino tik tie žmonės, kuriems gyvenime nepasisekė.

J.Ch. Collins (1848-1908)

Tiksli sąsaja su nurodyta tema*/* Teksto originalumas*/* Idėjos netikėtumas*/* Kalbos turtingumas*/* Kūrinio meniškumas*/* Meninės idėjos paveikumas*/* Teksto žaismingumas*/* Kalbos taisyklingumas*/* Vidinės kultūros branda*/* Filosofinės minties branda.