Kodėl tos valandos atgal
Negalima atsukt dabar?
Negalima žinau, ją vakar pramiegojau...
Atsiprašau, pirmadienį primyniau ne ta koja...

Šiandien geriau nei vakar, bet visviena:
Prie visiškai nevykusių priskirčiau ir šią dieną...
Temperatūra kūnely žymiai per aukšta:
Tad mintyse nei svorio, nei prasmės aiškios nera. :(
Išpuolė kažkoks neįgalus aviečių arbatos savaitgalis... Nepatinka taip jaustis. NEPATINKA!!!!!!

Jaučiuos taip klaikiai ir aplinka klaiki...
turbūt dėl to, kad 38 man ir dar penki...
Visai ne metai... ir ne apimtis...
Tokį skaičiuką rodo pažastis...

oi ne, visai ne pažastis, o prietaisiukas,
kuris iš ten ištrauktas yra karštas kaip degtukas...
Kūryba mano galvoje karščiuoja
Todėl iš lovos nekeliu nei kojos... :)
Ir iš to, ką čia expromtu pribūriau: aišku, kad man kukū ir tikrai temperatūroje užvirė net smegenai... Todėl šiandien susilaikau net nuo komentarų: nenoriu nusišnekėti... Einu gert aviečių arbatos...

Aš Tavo rudenį supu
Ant savo žiemiškų delnų.
Negyva smilga pakelės –
Tėra vėlė šiltos žolės:
Rugpjūčio patalo šilkinio
Ir tos nakties...
Tikiuos, ne paskutinės...

Aš kaip tas žmogeliukas, kuris lipa lipa kopėčiom -
ir vis nukrinta (tarsi netyčiom).
Kabinuos rankutėm, kojom už laiptelių...
Šypsaus. Ir pagalvoju: kiek gi šitaip tęstis gali????? :)

Norėjai namo su kolonom ir ištaigingų pokylių jame,
tačiau turi tik daugiabutį, kurio sienelės plonos
kas vakarą išklauso svetimas kalbas...
Ir gyveni gyvenimus kitų, taip niekuomet netapęs dalim jų...

Kuomet turiu tik vieną naktį
Apsispręsti: likti...? Ar netekti...?
Lieku.
Neskauda. bet skaudu...

Kai rasotoj žolėj vėlei prausis žiogai:
(Surinksiu žvaigždes iš naktinio skliauto)
Bet nebūsiu tokia, kokią tu pažinai...

Dabar tik ruduo. Pageltę verkia vijokliai.
(Jie, kaip ir mes, vis dar gedi kaitros)
Berniuk birželio nakties, atleisk man vilioklei...

Gyvensime savo žiemas ir ledėsim.
(Ant lango speigais ištylėsim žodžius)
Patikėk: net savo vienatvėse būsime dviese!

Aš ir tu: artimai svetimi –
Taip pavasario pranašo lauksim.
Ilgėsiuos tavęs, bet... kol kas – negyvenk manimi...

Kodėl diena, prasidėjusi "Š..." būtinai taip ir turi baigtis???? Ir dar maža to: kita diena (t.y. ši diena) irgi su dviem "ŠŠ"... Matematika: kiek dienų reikia miegoti, kad rytas išauštų be "Š"? Ir kodėl kažkam taip knieti man gadinti ir taip sugadintą dieną? Einu: gal bent jau susapnuosiu ką nors teigiamo. :)

Gero išsilavinimo požymis - kalbėti apie didžius dalykus paprastais žodžiais. (R. V. Emersonas)
tai turbūt tas pats: genialumas slypi paprastume.
Tai kam taip apsunkinti save ir kitus hiperfilosofiniais išvedžiojimais???? A?