Šiandien perskaičiau visus (beveik) publikuotus kūrinius, bet neradau nieko savo dūšiai: neparašiau nei vieno komentaro - nepykit... Gal aš ko nors nesuprantu, o gal dabar madinga rašyti be ri(t)mo, be prasmės ,be užčiuopiamo kitiems prasmingumo???? tuomet aš vis dar lieku nemadinga: man nesikuria, bet negaliu sau leisti publikuoti padrikų tik sau suprantamų minčių... ir dar nemoku kurti kitiems vaizduotę glostančių eilių...

Lyja... vienodai ir tyliai... niekas nesikuria. Nors taip norėčiau parašyti ką nors tokio labai labai... Deja, tai liks tik dienoraštiniai įrašai dėl savęs...

Šiandien mano kambary daugybė gėlių... Nuoširdu, gyva, tikra. Mano diena.
Keistas laikas... Kartais noriu, kad jo būtų mažiau many, bet daugiau aplink: tuomet suspėčiau tiek daug. Pajusti, pabūti, laukti, išlaukti ir sulaukti...
Deja, tas laikas, kuris įaugo į mane, verčia spręsti ir apsispręsti dabar... Jis skubina...

Sulytas, bet kitas rytas
už borto pramestam vasariui
šią naktį tarė: "viso gero".
Tik saulėtos garbės nesivaiko
kolkas
kalendorinis laikas...
Keista:
daug pavasarių randu
ant lubų, sienų, net grindų...
Myliu kovą: mano mėnuo. Kad tik liautųsi lyti...

Mano vardadienis - pats tikriausias... Nieko ypatingo - jokia čia ne šventė... Save pasveikinau tik aš ir mano viena labai gera draugytė... :)

Kad taip greitai nepriartėtų pirmadienis, tempiau sekmadienio vakaro minutes...
Kaip sakė Šekspyras: pagaukime valandą, kuri ateina, nesivykime jos, kai išeina..." Kad nereiktų vytis ir bėgioti - eisiu miegoti. :)

Šiandien gavau dovanų knygą su fantastišku įrašu...
Jei nebūčiau tokia pavargus, skaityčiau pernakt...
Mane veikia negerietiškai toks purvinas vasaris, nesuspėti atlikti visi numatyti šiandien darbai, sugedęs plaukų džiovintuvas ir tai, kad šiandien perdaug plepėjau ir dar tai, ko nereikėjo... Dabar einu pabandyti miegoti, bet visos šios neigiamybės stovės man prie lovos... fu...

Sninga... Liūdna... Jei tikėčiau Aristoteliu, kuris teigė, kad "gyvybė reikalauja judėjimo"... tai faktas kaip blynas: šiandien aš negyva :)

Visiškai negalvoju šiandien apie vėliavas ir Lietuvą... Gėda? Turbūt... Nuskambėjęs telefono signalas priminė, kad šiandien savo 37-tąjį švenčia vienas žmogutis... Nors priminti man to visai nereikėjo, prisimenu ir taip... Kažkada abu juokėmės, kad esam gimę vėliavų dienomis... Jis tas, kuris atėjo, nepasakęs „labas“, jis išėjo, nepasakęs „sudie“... Pasveikinčiau... O po to ką sakyti? Gal paklausčiau: ar jis tebeprisimena prieš ketverius metus vieną gegužės naktį, kai apsižliumbusi mergiotė įsėdo (ne!)atsitiktinai į jo vairuojamą taxi... Kai tąnakt taxi jau nebevežė nei vieno keleivio, kai nutilus varikliui, du bepročiai senamiesty prie Krašto apsaugos ministerijos tiesiog laukė kol patekės saulė ir kalbėjo, kalbėjo tylėjo ir vėl kalbėjo... Kai penktą ryto ant mašinos kapoto juos stebėjo iš niekur atsiradusi voveraitė (tai juk senamiestis, Prezidentūros tvora šalia!!!!)... Kai kalbėta buvo tais pačiais žodžiais, sakiniais, apie tuos pačius dalykus, kaip du bepročiai, nepažinodami vienas kito, gyveno du tokius pačius, visiškai vienodus ir beprotiškus gyvenimus... Taip noriu pasakyti, kad jo foto albumas vis dar pas mane..., kad jo eilėraščių pilna užrašų knygelė taip pat pas mane... ir dar atmintinai išpoškinčiau jo trumputį eiliuką: „Leisk padovanot tau dangų, leisk nuskinti tau visas žvaigždes... ir leisk užmigti vakare ant tavo rankų ir nubust prisiglaudus tave...“ Vau: visgi tiek daug galiu ir noriu pasakyti, tik...
Tas žmogutis apvertė mano sugadintą pasaulį, pakratė, pastatė į vietą ir.... jis pradėjo VEIKTI...
Ačiū jam... Ačiū Tau... ir su gimtadieniu... :)

Vakar vėl teko pravažiuoti pro TĄ vietą, MANO namus - buvusius... Jau galvojau, kad "pasveikau", bet... bet...
Jei nueičiau į vaistinę ir paprašyčiau vaistų nuo prisirišimo, pamiršimui ir atleidimui... Turbūt gaučiau vaistų nuo pamišimo... :)