Santrauka
Kartais vakarais apninka kažkoks liūdesys. Tuomet gimsta tokie eilėraščiai. Paleidi juos į laisvę ir širdyje praskaidrėja, tampa šviesiau.
Santrauka
Mano eilėraščiai lyg praskrendantys virš galvos paukščiai.Ateina širdin, trumpam nutupia ir vėl nuskrenda savo keliais.Vis laukiu jų vėl ir vėl.
Santrauka
Su šiuo eiliuku turėjau daug širdperšos.Publikavau jį kitoje literatūrinėje svetainėje.Sulaukiau daug kritikos.Tiesiog užgaunančios širdį.Ir kad primityvus, ir kad sau, o ne vaikams parašytas, atsainiai parašytas, nekoks tekstas.Viską rašau iš širdies, ypač mažiesiems.Tad dabar pateikiu Jūsų teismui.
Santrauka
Taip, manieji jau išskrido.Viena užjūrin, jaunėls sostinėn.Dažnai apninka ilgesys, nors ir suprantu, kad jie suaugo ir turi savo gyvenimus.Bet tas motiniška meilė...
Santrauka
Jo netekau vaikystėje, buvau tik devynerių. Tą paskutiniąją vasarą jis man nupirko dviratį ir išmokė vžiuoti. Mes buvome labai artimi, nes aš — paskutinis ir vėlyvas vaikas, vienintelė duktė gimusi, kai broliai jau buvo išėję iš namų. Tik šį eilėraštį jam ir parašiau.
Santrauka
Čia apie save. Rašiau tada, kai jaučiausi labai pažeidžiama, vieniša, trapi. Tai eilėraštukas iš mano pirmosios ir kol kas vienintelės eilių knygelės „Sielos šauksmas“.