Ant vėtrų kalno vėtrungės nubluko,
Minčių laivai kiton pasuko pusėn,
Likimo seserie, žilviti, pluke,
Pasauli atviras, ištvinę upės.

Aš link tavęs ir pėsčiomis nueisiu,
Surasiu kryžkeles, vartus atversiu,
Ne puodus, aukurus ant kalno kaisiu,
Sužvarbti, tau gyvenime, neleisiu.

Ne vieną kartą dar tave paleisu
Ant vėtrų kalno, už pasaulio upių,
Paskui gyveniman tavan pabelsiu,
Kai grįši tu pavargęs ir suplukęs.

Ant vėtrų kalno vetrungės atgyja,
Pasauliai moja, mintys vėl atvertos,
Ištiesk rankas, pajusk, kaip gaiviai lyja,
Žinai dabar, ko dienos mūsų vertos.