Santrauka
Kaip jau minėjau, mano merdinti Mūza šiuo metu yra reanimacijoje. Pavyko išstenėti tik šitiek :(
Santrauka
Dėkodamas gerb. vyr. mod. už du nokautus ir spyrį gulinčiam į tarpukojį (apklausos „Kaip elgiatės, kai nelaimite konkurse?“ taikinio tik avinas nesupras, bet gal aš labai susireikšminu? Mano atsakymas: „Tikrai nenusišaunu“), dėl ko mano Mūza pasiėmė neribotų atostogų, visgi ir be jos pagalbos sukurpiau šitas eiles. Beje, savo vis tiek tokiu būdu pasiekėte – sveikinu, nes nerašau ir nekomentuoju. Faktiškai reikėtų tepti slides iš šito rūtų darželio. Visgi pabūsiu principingas, nes, kaip sako protingesni už mane: nieko nėra amžino, tad kantriai palauksiu... Na, kol Mūza sugrįš ir gal dar ko nors... :)
P.S. Šitas pristatymas turi tiesioginį ryšį su eilėmis, tad prašyčiau nekoreguoti ir netrinti.
Santrauka
Jis iš tiesų parašytas tvankiausią šių metų vasaros naktį. Perkaitusiomis smegenimis, o tai reiškia, kad buvau kažkur tarp TEN ir ČIA.
Su giliai paslėpta mintimi. Čia yra šiuolaikinės lyrikos šedevras (rimo ir verlibro lydinys), tad neigiamus komentarus gali rašyti tik visiški diletantai. Ačiū už pagiriamuosius žodžius.
Santrauka
Labai karšta, tai sakau, gal atvėskim? :)
Visai paprastas, nieko naujo, dauguma metaforų girdėtos.
Santrauka
Kai kurie žmonės visą gyvenimą kyla. Kai kurie – kyla, krenta, vėl kyla... O būna, kad nukritus jau nebeturi jėgų pakilti.