Meluoja laikrodis užkimęs,
Nuo to tiksėjimo baisu –
Lyg kas sekundę būčiau gimęs,
Tačiau aš senstu iš tiesų.
Ir sensta kėdės, sensta stalas,
Pasensta netgi trupiniai,
Kurių nuo vakar nenuvalė...
Rašau – ir sensta sakiniai...
Bet mano mintys vis dar vaikšto
Kažkur atgal ar dar toliau,
Kada skaitau aš seną laišką –
Jame aš grįžtu pagaliau
Tenai, kur laikrodžiai sustoję...
Ne, ne – ne ta kapų tyla,
Kada į priekį neša kojom –
Tiesiog tiksėjimo nėra.
Yra tik keistas pajautimas,
Kaip saulės blyksnis ant grindų:
Nebus manęs, tu būsi gimęs,
Rašiau – skaityk – ir mes kartu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-08-03 22:04:14
Taip gyvai :)
Puiku!
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-08-03 17:34:53
Deja, bet laikas mus dažniau apgauna... O šį eil. tiesiog norisi perskaityti be pauzių, vienu ypu, tarsi kažką aplenkt norėtum...
P.S.: Kuriuos (Kurių?) nuo vakar nenuvalė...
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2014-08-03 14:04:48
Apgau(b)tas laikas : "Rašiau - skaityk - ir mes kartu..."
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-08-03 13:06:37
Sutinku su visais Vartotojais ir Moderatoriais. Ir mes kartu.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-08-03 12:59:23
Taip...Geras klausymas. Ypač labai patiko pabaiga
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-08-03 09:20:02
Venkite „kuomet“ – jį keiskite „kada“.
Eilėraštis gyvas ir įdomus.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2014-08-03 08:09:51
Yra tik keistas pajautimas,
Kaip saulės blyksnis ant grindų:
Laikas - saulės blyksnis ir jo neapgausi - tik apgauni save...