Meluoja laikrodis užkimęs,
Nuo to tiksėjimo baisu –
Lyg kas sekundę būčiau gimęs,
Tačiau aš senstu iš tiesų.
 
Ir sensta kėdės, sensta stalas,
Pasensta netgi trupiniai,
Kurių nuo vakar nenuvalė...
Rašau – ir sensta sakiniai...
 
Bet mano mintys vis dar vaikšto
Kažkur atgal ar dar toliau,
Kada skaitau aš seną laišką –
Jame aš grįžtu pagaliau
 
Tenai, kur laikrodžiai sustoję...
Ne, ne – ne ta kapų tyla,
Kada į priekį neša kojom –
Tiesiog tiksėjimo nėra.
 
Yra tik keistas pajautimas,
Kaip saulės blyksnis ant grindų:
Nebus manęs, tu būsi gimęs,
Rašiau – skaityk – ir mes kartu...