Stoviu ant upės kranto,
Žiedlapiai į vandenį krenta.
Žvilgsniu juos pradėjau lydėt
Ir lyg toj kino juostoj
Visas gyvenimas spėjo prabėgt.
Įvykiai teka savo vaga.
Juk nepradės atgal upė tekėt.
Nors trumpos džiaugsmo akimirkos,
Liūdesio ištisos platumos –
Čia nėr ko gailėt.
Ko pakeist negali,
Pačiam keistis reikia pradėt.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Juodojibagyra
Sukurta: 2016-02-16 21:31:31
Dabar galvoju, jeigu ,,visas gyvenimas spėjo prabėgt" ar nevėlu pradėti keistis? Paprastai tai daroma, kol jis bėga ;)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-16 11:54:28
Nesutikčiau dėl trumpų džiaugsmo akimirkų ir liūdesio platumų. Kiek besitęstų džiaugsmas - visada atrodo, kad yra tik akimirka, o liūdesys ištįsta taip, kad atrodo - jis niekada nesibaigs.
Kad ir neina pakeisti - reikia bandyti. Jeigu žmogus suvokia, kad jam reiktų keistis, jam labai mažai reikia pastangų. Tačiau dauguma to net nesuvokia.
Prasmingos, šiek tiek elegiškos eilės.